Įsivaizduokite situaciją: kai Lietuva pastarosiomis savaitėmis gyvena visuotino nerimo sąlygomis dėl koronaviruso, atėjęs į darbą sužinau, kad mano vadovaujamos įstaigos socialinė darbuotoja karščiuoja, turi 39 °C ir visus viruso simptomus.
Esame izoliuotoje aplinkoje Ignalinos rajone mažame kaimelyje, beveik jokių instrukcijų, kaip turime dirbti tokiose krizinėse situacijose neturime.
Mes esame didžiausias priklausomybių reabilitacijos centras Lietuvoje, kuriame gydosi pusšimtis žmonių, turinčių priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio ir vaistų. Esame izoliuotoje aplinkoje Ignalinos rajone mažame kaimelyje, beveik jokių instrukcijų, kaip turime dirbti tokiose krizinėse situacijose neturime.
Darbuotoja yra rizikos grupėje. Kartu su greitąja pagalba važiuojame iki Vilniaus, kur mus pasitinka Santaros klinikų gydytojai (labai malonus personalas). Apie 2 valandą ryto sužinome, kad žmogus neturi minėto viruso, tačiau ši situacija priverčia susimąstyti.
Kaip šiuo metu gyvena kiti socialiniai darbuotojai, kurie kasdien dirba su įvairiomis socialiai jautriomis grupėmis: neša maistą, prausia ir kitaip padeda vienišiems senoliams, prižiūri šeimas, kurios patiria sunkių situacijų dėl smurto artimoje aplinkoje, kuriose smurtą lydi ir didelė savižudybių tikimybė. Ar mes esame pasirūpinę socialinių darbuotojų saugumu, ar jie apskritai žino, kaip šiuo metu dirbti?
Šalyje nėra vietos senukams
Lietuvą paralyžiavęs grėsmingasis koronavirusas atskleidė ne tik tai, kaip valstybė yra pasirengusi įveikti pandemiją, bet ir į prioritetinę eilę surikiavo svarbiausius šių dienų spręstinus klausimus, kaip juos įsivaizduoja Vyriausybė.
Dabar ši prioritetų eilė atrodo šitaip: sveikatos apsauga ir visi su tuo susiję klausimai, ypač situacijos suvaldymas, aprūpinimas apsaugos priemonėmis, ekonomikos ir verslo gelbėjimas, krizė darbo rinkoje, švietimas ir artėjantys brandos egzaminai. Tačiau šiame prioritetų sąraše nėra vietos socialiniams darbuotojams. Žmonėms, kurie šiuo metu padeda vienišiems senukams ar kitoms jautrioms visuomenės grupėms.
Kaip rodo statistiniai duomenys, praėjusių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 552,4 tūkstančio (19,8 proc.) pagyvenusių, t. y. 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių. Ir tai sudaro 19,8 proc. arba penktadalį visų mūsų valstybės gyventojų. Skaičiuojant su tais, kurie įžengė į pensinį amžių, tokių piliečių yra 625 tūkstančiai.
SADM: paslaugos turėtų būti teikiamos nuotoliniu būdu
Nors šalis jau ketvirtą savaitę gyvena karantino sąlygomis, stebint Vyriausybės, visų ministerijų veiksmus koronaviruso diktuojamoms aktualijoms spręsti, atrodo, jog viena valstybės institucija – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) – gyvuoja visiškai „atsipūtusi“. Susidaro toks įspūdis, kad tiek ministras, tiek jam pavaldūs ministerijos tarnautojai ramiai snūduriuoja, manydami, kad koronavirusas – tai medicina ir jokiais būdais ne socialiniai reikalai.
Per visą tą laiką, kai mūsų šalis yra įtraukta į pandemijos sūkurį, SADM, kalbant apie tam tikros nemažos mūsų visų gyventojų dalies socialinius klausimus ir socialinių poreikių tenkinimą, išleido, berods, tik vieną instrukciją – Rekomendacijas savivaldybėms, kaip organizuoti socialines paslaugas, o jų turinį sudaro vien abstraktūs teiginiai: „turi būti“ ir „rekomenduojama“.
Jei trumpai, SADM teigia, kad gyventojams, gaunantiems integralią pagalbą, socialinę globą asmens namuose, pagalbos į namus paslaugas, turi būti užtikrintas gyvybiškai svarbių paslaugų teikimas tokiu dažnumu, kad būtų patenkinti asmens gyvybiniai poreikiai: suteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, aprūpinama maistu, medikamentais.
Įgyvendinant tai, ministerija rekomenduojama retesnius apsilankymus, vienu metu nuperkant daugiau maisto, jei įmanoma, maisto produktus palikti prie durų, pagal galimybes laikytis dviejų metrų distancijos nuo, anot SADM, kliento.
Ministerija nurodo, jog paslaugos socialinę riziką patiriančioms šeimoms turėtų būti teikiamos intensyviau nei įprastai dėl to, kad vaikai, uždarius darželius ir mokyklas, namuose praleidžia daugiau laiko. Tačiau šios socialinės paslaugos turėtų būti teikiamos nuotoliniu būdu.
Būtina valdyti pandemijos plitimą rizikingose gyventojų grupėse
Mano giliu įsitikinimu, šiomis dienomis šalies socialinio gyvenimo strategija, bendra, aiški, centralizuota socialinių klausimų vadyba yra ne mažiau svarbu nei medicinos aktualijos, nes be viso šito ir tinkamai sustyguotos socialinių darbuotojų pagalbos medikai gali būti bejėgiai suvaldyti pandemijos plitimą labiausiai rizikingoje gyventojų grupėje. Darsyk pasikartosiu, šią grupę sudaro daugiau kaip pusė milijono Lietuvos žmonių.
Mūsų socialiniai darbuotojai, ir tie, kurie dirba globos ar priežiūros įstaigose, ir tie, kurie vyksta į namus, privalo turėti aiškias instrukcijas, kaip elgtis, kaip apsaugoti save ir savo globojamus asmenis, jie skubiai turi būti aprūpinti visomis reikalingomis apsaugos priemonėmis ne prasčiau nei medikai.
Žinoma, kiekvienas socialinis darbuotojas turi savo įstaigos direktorių, kuris yra atsakingas už pavaldinių darbą, nors ir jis, direktorius, taip pat nėra gavęs jokių konkrečių instrukcijų, kaip turėtų elgtis: kaip turėtų paskirstyti darbo grafikus, kaip turi būti saugiai organizuojamos paslaugos namuose. Visi šie dalykai šiuo metu kabo ore ir yra kiekvieno iš vadovų fantazijos ir išprusimo reikalas.
Pamirštame apie tai, kad socialiniai darbuotojai karantino sąlygomis turėtų turėti daugiausiai kompetencijų. Daugiau nei policijos darbuotojai, daugiau nei medikai.
Medikų karantinavimo „frontas“ labai aiškus – ligoninės, poliklinikos. Tačiau dar yra globojamų, socialines paslaugas gaunančių žmonių namai ir vykimo ten maršrutai, yra pagyvenę žmonės, rizikos šeimos, mažamečiai vaikai. Visi šitie dalykai, jeigu mes neskirsime tam tinkamo dėmesio, taps vienu iš viruso nešiojimo kanalų į tas ypač jautrias socialines grupes.
Socialiniai darbuotojai išsigandę – neina pas šeimas
Žinoma, lengviausia pasiūlyti retinti vizitus pas klientus į namus, tačiau niekas garsiai nekalba apie tai, kad socialiniai darbuotojai jau ketvirta savaitė praktiškai neina pas šeimas.
Leidus ir rekomendavus socialiniams darbuotojams dirbti nuotoliniu būdu, mes galimai net nežinome realios situacijos, kaip savo gyvybinius poreikius tenkina, pavyzdžiui, vieniši seneliukai, ar jie pajėgūs pasigaminti karšto maisto, nusiprausti, nusimaudyti, ar socialinės rizikos grupės šeimose nepadaugėjo smurto prieš moteris, vaikus atvejų, nes ir čia dauguma šeimos narių taip pat didžiąją dalį laiko dabar leidžia namuose.
Kiekviena socialinė įstaiga žino, ką šiandien turi daryti, bet mes pasigendame bendro koordinuoto tarpinstitucinio bendradarbiavimo. O jis turėtų būti labai aiškus, koordinuotas, kiekviename regione turėtų būti žmogus, atsakingas už socialinio darbo koordinavimą regione, rajone ar savivaldybėje. Turėtų būti aiškus konkretus žmogus, į kurį galėtų kreiptis kiekvienas socialinis darbuotojas tiek dėl kasdienių su koronavirusu susijusių klausimų, tiek dėl krizinių situacijų valdymo.
Lietuvoje yra be galo daug pagyvenusių žmonių, su kuriais kontaktuoja tik socialinis darbuotojas arba jo padėjėjas. Izoliacijos sąlygomis kiekvienas privalo turėti ir aiškias darbo užduotis, ir aiškias bei saugias jų įgyvendinimo galimybes.
Regionuose žmonės pirmą kartą girdi apie virusą
Taip pat svarbi misija – informuoti žmones, su kuriais bendraujame. Mes susiduriame su tokiu dalyku, kai neretai socialinės rizikos šeimos, kurioms dalijame „Maisto banko“ produktus, apie koronavirusą ir jo grėsmes sužino tik iš maisto dalintojų, nes ne visi žiūri televizijų laidas, ne visi turi galimybę jungtis prie interneto, nekalbant apie kiek modernesnį telefono aparatą.
Kad ir kaip tai absurdiškai skambėtų, baigiantis ketvirtajai karantino savaitei, ne visi žino, kokia šiuo metu situacija Lietuvoje.
Koordinuotas atsakas į epidemiją turi būti visose gyvenimo sferose, tarp jų ir socialinėje. O šiandien vos ne kiekvienas socialinis darbuotojas pats rūpinasi apsaugos priemonėmis, nėra jokio centralizuoto socialinių darbuotojų aprūpinimo jomis. Nėra ir jokių apmokymų, kad ir nuotolinių, kaip dirbti ekstremalių situacijų metu.
Valstybių, kuriose viruso infekcija prasidėjo anksčiau, tyrimai ir patirtis rodo, kaip svarbu nepamiršti socialinės sferos. Pavyzdžiui, kinai nuolat publikuoja straipsnius, kad jų šalyse dėl visuotinio karantino itin padidėjo smurtas šeimose. Lietuvoje mes dar neturime tokios analizės, bet tai yra akivaizdu – socialinė krizė artėja, o smurtas šeimoje, ypač regionuose, bus kasdienybė.
Autorių galite sekti 
