Prieš daugiau nei dešimt metų Estijoje startavusi aplinkos švarinimo akcija „Darom“ nepaliko abejingų ir Lietuvoje. Nuo 2008 m. kasmet vykstanti akcija mūsų šalyje sutraukia kone po du šimtus tūkstančių gamtai neabejingų žmonių, kurie tvarko parkus, apleistas miestelių teritorijas, pamiškes, paežeres ir kitas vietas, kur nevalyvi tautiečiai neleistinai šiukšlina.
Per šiuos keturis metus aplinkos apsaugos sistema pasiekė akivaizdų dugną. Keturios iš dešimties didžiausių ekologinių nelaimių Lietuvoje įvyko per pastarąją Seimo kadenciją.
Akcijos metu Lietuvoje išvalyti tūkstančiai hektarų prišiukšlintų teritorijų, surinkti kalnai šiukšlių, bet, svarbiausia, akcija prisideda prie visų mūsų sąmoningumo, skatinančio tausoti savo aplinką, neteršti, atliekas mesti į konteinerius, jas rūšiuoti ir būti savo kraštą ir gamtą mylinčiais piliečiais.
Kalbant apie proveržį aplinkosaugoje – situacija Lietuvoje tragiška. Per šiuos keturis metus aplinkos apsaugos sistema pasiekė akivaizdų dugną. Keturios iš dešimties didžiausių ekologinių nelaimių Lietuvoje įvyko per pastarąją Seimo kadenciją.
Pirma didelė nelaimė įvyko dar kadencijos pradžioje, kuomet Vilniaus mieste į Neries upę išsiliejo šimtai tūkstančių tonų nevalytų vilniečių nuotekų.
Vėliau sekė atvejis Kaune. Kaip išaiškėjo, Kauno vandenų valymo įmonė nevalytas nuotekas slaptu vamzdžiu leido tiesiai į Nemuną.
Kita didelė nelaimė, kurios padarinių nepamiršime niekada, įvyko Alytuje. Miesto pašonėje esančiuose pastatuose užsidegė šimtai tonų sandėliuotų padangų.
Viską vainikavo „Grigea Klaipėda“ skandalas.
Kaip, kas, kaip dažnai ir kuo nuodijo Lietuvą vis dar aiškinasi prokurorai, tačiau akivaizdu, taršos mąstai – milžiniški.
Sisteminės korupcijos purtoma aplinkosaugos sistema šiandien akivaizdžiai neįgali užtikrinti mūsų teisės į švarią aplinką, neužterštą orą ir vandenį. Apskritai, aplinkosauginę kontrolę turintis užtikrinti Aplinkos apsaugos departamentas šiandien „dirba“ be vadovo ir tik koronavirusas į antrą planą nustūmė visas aplinkosaugos problemas, kurias visuomenininkai, įkvėpti Klaipėdos aktyvistų, pradėjo traukti į dienos šviesą.
Mano kolega, aplinkosaugininkas Linas Jonauskas jau kreipėsi į aplinkos ministrą, ragindamas karantino metu stiprinti aplinkosaugą šalyje. Aplinkosaugai merdint, žmonės ėmėsi aplinkosaugininkų vaidmens, tačiau dėl karantino apribojus jų galimybę judėti, gamtoje nebeliko jokios kontrolės.
Daugelis gamybos įmonių karantino metu nestabdė savo veiklos, vandens valymo įmonės taip pat, todėl egzistuoja tikimybė, kad taršos atvejų galėjo būti. Ir ne vienas. Lygiai taip pat ir su brakonieriais, kurie prie vandens telkinių, nelikus žmonių, daro ką nori.
Dar labiau glumina faktas, kad aplinkosaugininkai nereaguoja į visus iškvietimus ir pranešimus apie galimą taršą. Karantinas Lietuvoje šiandien galioja visiems, išskyrus teršėjus ir brakonierius. Dar ir miškų šiukšlintojus.
Mėgstu pasivaikščioti gamtoje ir to, kas šiandien darosi miškuose, negali nepastebėti. Nepamenu, kad pamiškės kada būtų taip užverstos šiukšlėmis, o ypač padangomis.
Akivaizdu, kad vien aplinkosaugos sistemai šios netvarkos palikti negalime, todėl didesnį vaidmenį čia galėtų atlikti vietos savivalda. Dėl karantino neįvyko ir dar neįvyks daug suplanuotų renginių, todėl kviečiu sutaupytus pinigus skirti aplinkos valymui nuo šiukšlių.
Nepaisant visų iššūkių, prišiukšlintos Lietuvos gamtos palikti negalime. Dėl karantino šiais metais akcija „Darom“ bus kitokia, tačiau vyks. Kiekvienas iš mūsų galime pasirinkti prišiukšlintos gamtos lopinėlį ir jį išvalyti.
Jei visi kiekvienais metais aktyviai „Darom“ akcijose dalyvaujantys žmonės surinktų bent po pusmaišį šiukšlių, tai būtų milžiniška dovana mūsų gamtai. Nuo mažų darbų prasideda dideli dalykai, todėl kviečius visus dideliems pokyčiams.
