Ore sklandant baimei, jog lietuvių vasara be kelionių į Bulgariją ar Turkiją bus nepakeliama, noriu patarti atsigręžti į tai, ką turime čia – Lietuvoje. Dažnai pamirštame, jog būdama viena iš žaliausių šalių Europoje turime tiek daug natūralių ir išpuoselėtų gamtos resursų, kuriais dažnai pamirštame pasidžiaugti.
Pats asmeniškai, kiekvieną vasarą, leidžiuosi į žygius su šeima ne kur kitur, o Lietuvoje, siekiant pamatyti ir kaskart atrasti kažką naujo. Nors gyventojams išrinkus Europos Parlamento nariu derinti darbą Briuselyje ir aktyvų gyvenimą Lietuvoje pasidarė sunkiau, dar praėjusią vasarą su šeima spėjome numinti 200 kilometrų nuo Rusnės iki Didžiųjų Būdežerių. Dar kelias dienas su draugais skrodėme Dubysos vandenis ir kirtome Nemuną, sutikome labai daug žmonių ir buvo labai smagu.
Savaime suprantama, kad sportas ar grynas oras stiprina imunitetą, o tai itin svarbu koronaviruso grėsmės fone. Ir ne tik. Tai puikus metas išmokti pamilti tai, ką turime aplink. Surasti, pamatyti, pasidalinti ir išgirsti – Lietuvos gamta ir įvairiausi kampeliai gali iš naujo tapti ne tik atradimo džiaugsmu, bet ir mūsų kultūros dalimi.
Svarbiausia – sugebėkime ilsėtis, pažinti ir mylėti savo kraštą kaip vokiečiai, čekai ar austrai. Aplink save turime netgi daugiau, nei kiti. Nors sakoma, kad svetur žolė visuomet žalesnė, pabandykime atsigręžti į tai, ką turime, į tai, ką galime ir į tai, kas esame.
Surasti, pamatyti, pasidalinti ir išgirsti – Lietuvos gamta ir įvairiausi kampeliai gali iš naujo tapti ne tik atradimo džiaugsmu, bet ir mūsų kultūros dalimi.
Kartais pamirštame, kiek daug gali pasiūlyti mūsų – Lietuvos – gamta. Geriausiai ją pažįsta aktyvūs jos sergėtojai – vietiniai, kuriuos sutikus gali išgirsti įdomiausių istorijų. Taip pat, gauti patarimų apie pasislėpusias, neatrastas vietas, kuriose, nuoširdžiai pasakysiu, galima netekti amo ir suprasti, kad pas mus netgi geriau, nei pora valandų skrydžio lėktuvu ar para autobusu link svečios jūros ar kalnų.
Akivaizdu, kad ši pandemija atvėrė daug jautrių vietų ir klausimų, kuriais privalu diskutuoti mūsų visuomenėse. Vienas jų – kaip atpalaiduoti nuo mokestinių varžtų privačią iniciatyvą ir padėti tiems, kurie palaiko mūsų šalį tokią žalią, o tradiciją – gyvą? Turime prisiminti, kad mūsų solidari pareiga yra ne tik pasidžiaugti, bet ir padėti. Nors Lietuvoje šiuo metu mokestinės lengvatos smulkiesiems verslininkams yra nepalankios, jų užtikrinimas ir plėtojimas, tikiu, paskatintų gamtinių ir lankytinų vietų bei aktyvaus laisvalaikio vystymą. Bet to, žinoma, negana.
Dažnai pamirštame seniai mokslo įrodytą aktyvaus laisvalaikio poveikį mūsų fizinei sveikatai ir imunitetui. Tam įkvėpimo galime pasisemti iš tradicijos Skandinavijos šalyse: žiemą ant slidžių, vasarą ant dviračių ir štai imunitetas kiek sustiprėjęs. Tai galime matyti pagal jų žemą sergamumą ir atsparumą įvairioms ligoms. Svarbi ir psichologinė sveikata – atsitraukti nuo kasdienybės, darbų ir problemų, įkvėpti gryno oro ir paprasčiausiai praleisti laiką su artimaisiais, o išvalius organizmą grynu oru, vakare kristi į lovą ir kitądien prabusti „perkrovus organizmą“.
Turime rasti kelią stiprinti mūsų aktyvaus laisvalaikio kultūrą, kuri ne tik prisidėtų prie mūsų geresnės sveikatos, bet ir išplėstų akiratį, edukuotų ir, galiausiai, suartintų. Turime atkreipti dėmesį į tai, kad vis mažiau laiko praleidžiame drauge – be telefonų, kompiuterių, automobilių ir pilnutėlių kavinių ar barų. Kokybiškas ir sveikas, aktyvus laisvalaikis, sakau iš patirties, yra sritis, kurią atradę, pamilsime.
Svarbi ir psichologinė sveikata – atsitraukti nuo kasdienybės, darbų ir problemų, įkvėpti gryno oro ir paprasčiausiai praleisti laiką su artimaisiais, o išvalius organizmą grynu oru, vakare kristi į lovą ir kitądien prabusti „perkrovus organizmą“.
Įkvėpimo galime pasisemti iš per Vokietiją, Čekiją ir Austriją besidriekiančio Dunojaus dviračių tako. Ir tai sakau kaip užkietėjęs dviratininkas ir pagal profesiją gydytojas. Šis dviračių takas yra gyvas šimtais lankytinų vietų, vietiniais gastronominiais restoranais bei kitomis pramogomis. Dažnai ten rasi ir atskiras žaidimų erdvės vaikams, vyno testavimų pamokas suaugusiems ar arbatų popietes senjorams.
Bet pabrėžti noriu, jog lankytinomis vietomis mes dažnai esame netgi geresni. Tik turime pasistūmėti pamilstant gamtą, kuri atgalios gali suteikti neapsakomai daug. To norisi palinkėti kiekvienam – pažadinti kultūrą, kuri mūsų kraujyje teka perduota tėvų ir senelių.
Ne veltui turime tiek daug paveldo, ežerų ar upių. Atraskime harmoniją Lietuvoje.
