Kas lėmė, kad Lietuva iki šiol yra tarp kelių mažiausias išmokas Europos Sąjungoje (ES) už žemės ūkį gaunančių valstybių? Kodėl Lietuvos ūkininkai šioje kovoje buvo palikti vieni? Kas trukdė buvusiems Lietuvos vadovams, žemės ūkio ministrams pakovoti už savo krašto interesus?
Pradėjus dirbti Europos parlamente ir pasidomėjus, kodėl žemės ūkio šalies vardą turėjusi ir savo maisto produktais garsėjusi Lietuva, jau penkiolika metų pagal išmokas žemės ūkiui viena paskutiniųjų ES, ėmė aiškėti, kad ir buvusiems mūsų šalies derybininkams dėl stojimo sutarties, ir buvusiems valstybės vadovams nepavyko išsikovoti palankesnių pozicijų.
Gal žemės ūkį užgožė Ignalinos atominės elektrinės uždarymas bei tam būtino finansavimo reikalai, gal VIA Baltica ar kiti projektai, kuriuose Lietuva taip pat dalyvauja.
Dabar ieškoti kaltų – bergždžias reikalas, bet, išanalizavus klaidas, tikrai galima būtų ieškoti produktyvių sprendimų.
Deja, tenka pripažinti, kad Lietuva galėjo griežčiau stojimo į ES sutartyje apibrėžti, kokios turėtų būti išmokos žemės ūkiui. Iki pat 2013 m. mūsų šalies vadovams greičiausiai stigo politinės diplomatijos pasiekti, kad būtų tęsimi pažadai Lietuvos ūkininkams gauti išmokas, prilygstančias ES šalių vidurkiui. O juk tai buvo numatyta stojimo į bendriją sutartyje. Tokios nuomonės laikėsi ir Europos Vadovų Taryba. Apmaudu, bet toks sprendimas taip ir nebuvo įgyvendintas.
Todėl esu įsitikinęs, kad atėjo laikas taisyti susikaupusias klaidas ir visiems – šalies vadovams, Žemės ūkio ministerijai, ūkininkų atstovams – surėmus pečius, imtis iniciatyvos, kad Europos Sąjungoje Lietuvos žemės ūkio interesai būtų ginami nuolatos.
Balandžio 28 d. Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete vyko balsavimas dėl mano pateiktų pataisų Pereinamojo laikotarpio reglamentui, kuriomis būtų paspartintas išmokų žemės ūkiui suvienodinimas. Tenka apgailestauti, kad joms nebuvo pritarta. Tačiau komiteto balsavimas įrodė, kad kolegos europarlamentarai supranta, kaip svarbu kuo greičiau sumažinti atotrūkį tarp didžiausias išmokas žemės ūkiui ganančių šalių ir tų, kurios priverstos tenkintis kur kas mažesnėmis išmokomis.
Už pasiūlymą sparčiau mažinti atotrūkį balsavo 20 komiteto narių, prieš – 26. Vadinasi, jėgos šioje diskusijoje – jau apylygės, kas tik įrodo, kad Lietuvos ir kitų Baltijos šalys žemės ūkio interesai – dėmesio centre.
Šiuo metu – ypatingai aktualus Lietuvos žemės ūkiui klausimas – 2021-2027 m. ES Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) biudžetas, kuris nulems paramą mūsų šalies ūkininkams. BŽŪP biudžetą sudaro dvi itin svarbios dalys – tiesioginės išmokos ūkininkams už pasėlių plotus ir kaimo plėtros reikalai. Šioje dalyje numatomas modernizavimo, žinių perdavimo, verslo ir ūkių kūrimo bei kitų projektų finansavimas.
Šios lėšos ypač svarbios kaimiškoms Lietuvos vietovėms. Nors statistika nėra paguodžianti – 2017 m., lyginant su 2008 m., regionuose gyventojų skaičius sumažėjo 22 proc., o miestuose per tą patį laikotarpį – 11 proc., didesnė parama naujiems ūkiams kurtis padėtų sušvelninti nedidelių ūkių mažėjimo tempus. Be to, didesnis tokių ūkių finansavimas tikrai galėtų labiau paskatinti jaunus žmones kurtis atokiau nuo didmiesčių.
Tik, ar jau esamos sąlygos jų nuo to neatbaido? Juk Lietuvos ūkininkai gauna išmokas, kurios pagal dydį ES yra trečios nuo galo. Tačiau net ir gaudami vienas mažiausių išmokų, jie privalo laikytis visų aplinkosaugos, gyvūnų gerovės ir kitų reikalavimų, kurie ES yra ypač aukšti ir kurių kaštai nuolat didėja.
Šalia visų šitų iš nelygybės tarp ES senbuvių šalių išplaukiančių problemų, Lietuvos ūkininkai dar susiduria ir su konkurencija. Bet ar ją įmanoma įveikti, kai kitų šalių žemės ūkiui skiriamos kelis kartus didesnės išmokos?
Lietuvos stojimo į ES sutartyje buvo numatyta, kad tiesioginių išmokų suvienodinimą Lietuva sulauks 2013 m. Deja, to pasiekti nepavyko. Europos Vadovų Taryba buvo priėmusi paguodžiantį sprendimą, kad tas suvienodinimas bus įgyvendintas 2020 m. Akivaizdu, kad ir toks siekis kol kas – neįgyvendintas.
Europos Komisija Lietuvos žemės ūkio tiesioginėms išmokoms yra pažadėjusi skirti 3,344 mlrd. eurų (2018 m. kainomis). Tai yra 5,8 proc. daugiau, nei buvo gauta išmokų 2014–2020 m. Taip pat buvo pasiūlyta pritaikyti tiesioginių išmokų suvienodinimo formulę, pagal kurią šalims narėms, kurių tiesioginių išmokų vidurkis – žemiau 90 proc. ES vidurkio, 50 proc. sumažinti atotrūkį tarp esamo tiesioginių išmokų lygio ir 90 proc. ES tiesioginių išmokų vidurkio. Buvo numatyta, kad tam pinigų skirtų visos ES šalys narės.
Tačiau tenka pripažinti, kad jau šiandien akivaizdu, jog šis tiesioginių išmokų suvienodinimo planas Lietuvai – nepriimtinas, nes artėjimas iki ES išmokų vidurkio vyks vos po 2 proc. kasmet. Taip 2027 m. tiesioginių išmokų vidurkis Lietuvai pasiektų 204 Eur. už ha. Kitaip tariant, tik 79 proc. ES vidurkio.
O tai reiškia, kad nežiūrint to, jog naujuoju finansiniu laikotarpiu tiesioginės išmokos Lietuvos žemės ūkiui augtų, mūsų šalis, Latvija bei Estija vis tiek būtų paskutinės eilėje pagal tiesioginių išmokų lygį.
Netenkina mūsų šalies ir numatomos lėšos kaimo plėtrai. 2021–2027 m. Lietuvai siūloma skirti apie 1,214 mlrd. eurų. O tai būtų net 26,2 proc. mažiau, nei buvo gauta 2014–2020 m.
Todėl, kaip Lietuvos atstovas Europos parlamente, laikau savo ypatinga misija apginti mūsų šalies ūkininkų interesus. Nepaisant iškilusių išbandymų, kuriuos visame pasaulyje išprovokavo koronaviruso pandemija, Lietuvai tiesiog gyvybiškai svarbu suformuoti itin principingą bei tvarią kaimo plėtros politiką. Būtina laikytis nuostatos, kad, svarstant ir priimant BŽŪP biudžetą, Lietuvos kaimo plėtros biudžetas bent jau būtų ne mažesnis, koks buvo 2014-2020 m.
