Prokuratūros teisinis statusas buvo teisininkų ir politikų diskusijų objektu nuo pat Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 1990 metais.
Detalų šio proceso aprašymą galima rasti prof. dr. Juozo Žiliaus straipsnyje „Lietuvos prokuratūros statuso raida: teisiniai istoriniai aspektai“ (Jurisprudencija, 2005, t. 70 (62); 16–30). Jame konstatuojama, kad šiuolaikinė prokurorų statuso raida Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje nagrinėtina politinių ir teisinių procesų kontekste nuo 1988 m., t. y. nuo Atgimimo laikotarpio, kai buvo siekiama išsivaduoti iš TSRS politinės ir teisinės priklausomybės.
Kaip elgtis eiliniam prokurorui, jei jis žino, kad nepaklausius viršininko (ar politiko): 1. Gali dėti tašką savo karjerai; 2. Gali būti pažemintas pareigose; 3. Gali būti atleistas iš darbo suradus menkiausią dingstį; 4. Gali būti sumažintas finansavimas tavo padaliniui.
Šiuo atžvilgiu analizuojant prokurorų teisinio statuso koncepcijos brendimo procesą, atkreipiamas dėmesys į 1990 m. kovo 11-ąją priimtą Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą bei 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios pagrindu buvo sukurta valstybės institucijų konstrukcija.
Pabrėžiama, kad prokuratūros teisinio statuso nustatymas valstybės valdžios institucinėje struktūroje buvo viena sudėtingiausių konstitucinio reguliavimo problemų, kuri spręsta ne tik rengiant Konstituciją, bet ir vėliau.
Pagal 1992 10 25 Konstituciją prokurorai buvo priskirti apylinkės, apygardos, apeliaciniam ir Aukščiausiajam teismams. Taigi prokuratūra tapo teismų sistemos sudėtine dalimi. Pažymėtina, kad panaši sistema yra ir Austrijoje, Švedijoje, Italijoje, Portugalijoje, kur prokuratūra funkcionuoja kaip teisminės valdžios dalis. Tuo tarpu Lenkijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Danijoje, Estijoje ji veikia vykdomosios valdžios jurisdikcijos zonoje.
Situacija Lietuvoje pasikeitė iš esmės, kai 1993 03 20. Seimas pakeitė Konstitucijos 118 str., kuriame dabar parašyta: „Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Lietuvos Respublikos prokuratūra yra Generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros Generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu.“
Taip prokuratūra tapo savarankiška institucija, o ne teismų sistemos dalimi, o prokurorams Konstitucija garantavo procesinių sprendimų priėmimo laisvę. (Toks Lietuvos Seimo sprendimas buvo netikėtas ir kitoms Europos valstybėms, kurių teisininkai raštais ir telefono skambučiais prašė Seimo Teisės komiteto paaiškinimų.)
Bet ar teisiškai apginta prokurorų laisvė yra praktinė laisvė ar tik teorinė? Ar visados prokuroras gali atlaikyti įtakingų politikų bei savo viršininkų spaudimą priimti tokį procesinį sprendimą, kurio jie pageidauja? Ar nebūna kartais ir taip, kad prokuroras įeina į viršininko kabinetą su savo nuomone, o išeina iš jo su viršininko nuomone?
Ir iš tiesų, kaip elgtis eiliniam prokurorui, jei jis žino, kad nepaklausius viršininko (ar politiko): 1. Gali dėti tašką savo karjerai; 2. Gali būti pažemintas pareigose; 3. Gali būti atleistas iš darbo suradus menkiausią dingstį; 4. Gali būti sumažintas finansavimas tavo padaliniui. Aš jau nekalbu apie dalykiškus ir draugiškus tarpusavio santykius.
Ir nėra oficialios struktūros, kuri galėtų tokiam nelaimėliui padėti. Profsąjunga nepajėgi, teismai ¬– ilgas ir ne itin malonus kelias. Todėl galima tik pasiguosti tikėjimu, kad prokuratūroje gausu principingų, dorų ir sąžiningų pareigūnų, kurie parodys duris nurodymus prokurorams dalinantiems politikams. Bet tai tik rožinė svajonė.
Bet yra viena išeitis, kuria pasinaudojus svajonė virstų realybe ir būtų išspręstos aukščiau minėtos problemos. Ta išeitis – tai visuomeninės Prokurorų Tarybos (PT) įkūrimas. Tokia taryba veiktų analogiškai kaip ir Teisėjų Taryba. Jos įkūrimui ir veiklai nereikėtų lėšų. Ji būtų ta institucija, kuri nagrinėtų informaciją apie politikų ir aukštesniųjų prokurorų įtaką bylą tiriančių prokurorų procesiniams sprendimams ir pasiektų, kad visas procesas vyktų pagal Konstitucijos 118 straipsnį.
PT išspręstų ir prokuratūros skaidrumo problemą. Juk dabar tik nedaugelis prokurorų žino, kaip parenkami kandidatai įvairioms pareigoms, kodėl vieni prokurorai sparčiai kyla karjeros laiptais, o kiti – peikiami ar nepastebimi. Ar tai priklauso tik nuo konkretaus prokuroro dalykinės kompetencijos, ar ir nuo prokuroro politinio stogo. Klausimų nekiltų, jei kandidatai būtų apsvarstyti PT.
Kas galėtų būti PT nariais ir kaip jie būtų renkami? Ir kokie klausimai būtų PT kompetencijoje? Dviračio išradinėti nereikia. Pakanka pasižiūrėti į Teisėjų Tarybos dokumentus ir iš jų paimti tai, kas tinka PT.
Baigiant verta pažymėti, jog ir teismas ir prokuratūra yra savarankiškos teisinės institucijos. Teismai turi savivaldos instituciją – Teismų Tarybą. Kodėl tada prokuratūra negali turėti savivaldos institucijos Prokurorų Tarybos? PT būtų puikus sąjungininkas generaliniam prokurorui, kuris dabar yra vienišas politinės kovos lauke. Pagaliau PT nuomonė – tai vox populi, o vox populi – vox Dei.
