Rinkimai įsibėgėja, nežiūrint pandemijos. Rinkimų retorika stiprėja. Jau šį savaitgalį po ilgesnės pertraukos turėtų pasirodyti naujausi visuomenės nuomonės tyrimų centro „Vilmorus“ tyrimai apie partijų ir politikų populiarumą. Jie apibrėš ir partinių kariuomenių pozicijas prieš lemiamą mūšį.
Rinkimai šį kartą bus kitokie. Sunkiau bus prieiti prie buto durų ir tiesiogiai pasikalbėti su rinkėjais. Tam trukdys jau dabar pandemijos išugdytas „karantino sindromas“ ar net galinti pakilti antroji viruso banga. Tad išaugs nuotolinio poveikio priemonių reikšmė.
Jau dabar matosi, kad bus svarbus anksčiau sukauptas žinomumo kapitalas – mažiau žinomiems per trumpą laiką ir ribotų galimybių sąlygomis bus sunkiau įtikinti rinkėjus.
Svarbesni bus ir socialiniai tinklai. Didėja ir valdančiųjų administracinio resurso reikšmė: jie kasdien matomi ekranuose ir pritraukia žiūrovų dėmesį, kalbėdami visiems svarbiais klausimais. Be to, jie dalija pinigus ir stengiasi, kad sumos būtų išmokamos, artėjant rinkimų dienai.
Valstiečiai, suprasdami, kad dėl rinkėjų labiausiai konkuruoja su socialdemokratais, kalba, kad į koaliciją su LSDP neis, jei socialdemokratai siūlys savo ministrą pirmininką. Suprask, jei balsuosite ne už valstiečius, neturėsite populiaraus ministro pirmininko.
Socialdemokratų atmetimas ir neigimas – įprasta rinkimų taktika. Kita vertus, taip kalbėdami, jie tarsi sutinka, kad socialdemokratai gali žymiai padidinti savo frakciją.
Stengiamasi populiarinti Socialdemokratų darbo (liaudiškai Kirkilo) partiją. Ji tinka ir valstiečiams, ir konservatoriams. Be to, silpna ir niekam nekelia rimtos grėsmės.
Susitarta, kad valstiečiai nekels savo kandidatų prieš šios partijos lyderius. Tokiu būdu tikimasi išsaugoti savo elektoratą ir kiek galima pagelbėti iš krizės neišbrendančiam sąjungininkui.
Bandoma įrodyti, kad Gintauto Palucko vadovaujami socialdemokratai – tai konservatorių satelitai. Girdi, jie tyliai slenka į rinkimus, kad sudarytų koaliciją su konservatoriais, tik kol kas vengia tai parodyti. Nutylima, kad LSDP vienareikšmiškai neigia koalicijos su konservatoriais galimybę.
Šios dvi sisteminės partijos politinėje scenoje visą laiką oponavo viena kitai ir nėra pagrindo manyti, kad šį kartą bus kitaip. Šių partijų programų nesuderinamumas akivaizdus, tad lauktų neabejotina atmetimo reakcija. Kalbas apie galimą koaliciją irgi reikėtų vertinti, kaip rinkimų retoriką.
Tiesa, buvo viena išimtis – 2K: Gedimino Kirkilo ir Andriaus Kubiliaus „personalinė unija“, kurios negalima vadinti koalicija. Garsieji 2008 m. buvo „riebūs metai“ ir tada abu taškėsi pinigais, ignoruodami ekonomiką temdantį krizės šešėlį.
Vėliau jau Andriui Kubiliui ir Ingridai Šimonytei teko brangiai skolintis, įgyvendinant prezidentės „plikbajorišką“ priesaką: jei skolinsimės iš Tarptautinio valiutos fondo, tai fondas ir valdys.
Visgi, įveikiant krizę, tada vis tiek reikėjo imtis tokių priemonių kokias siūlė TVF – jos buvo efektyviausios. Prasiskolinus buvo prieita iki to, kad atimti pinigai iš dirbančių pensininkų. Tie dar gerai atmenami faktai gali tapti didele konservatorių problema rinkimuose.
Visuotinis sociademokratų Seimo rinikimų daugiamandatinėje apygardoje sąrašo reitingavimas parodė, kad Lietuvos visuomenė pageidauja subalansuoto kandidatų sąrašo. Reitingų viršuje atsidūrė tiek patyrę politikai, tiek ir perspektyvus jaunimas.
Socialdemokratai puikiai supranta, kad „atnaujinimas“ tai ne visko sugriovimas ir naujo statyba tuščioje vietoje, o perėjimas į adekvačią laikmečiui būseną, integruojant jau sukauptą patyrimą.
Jaunimas ateina per savivaldą, per matomas pozicijas valstybės administracijoje, įgydamas patirties partijos struktūrose. Jis bus ir kitos kadencijos Seime.
Kitą vertus, konkuruojančias politines partijas išgąsdino reitinguojančių piliečių aktyvumas. Beveik 26 tūkstančiai potencialių rinkėjų pasirinko savo kandidatus. Pozityvus nusiteikimas kandidatų atžvilgiu teikia vilčių neblogai pasirodyti rinkimuose.
Populistinių partijų centro zonoje telkiasi viena kitą naikinančios liberalų partijos ir „Trys muškietininkai“. Visi jie sprendžiantys savo išlikimo klausimą. Čia ir Darbo partija visiškai priklausoma nuo Viktoro Uspaskicho įsitraukimo į rinkimus. Kol kas atrodo, kad Viktorui nuobodu.
Konservatoriai vėl, kaip ir prieš ketverius metus, atbudo ir prisiminė, kad jų rinkėjus geriausiai mobilizuoja Baltarusijos Astravo atominės elektrinės klausimas. Kažkada būsimasis ministras pirmininkas pasivažinėjo po apylinkes dviračiu ir pranešė tautai, kad jokios elektrinės ten Astrave nebus – tai tik darbo imitacija. Dabar, kai pirmasis blokas tuoj pradės veikti, o antrasis jau pastatytas, raginama stabdyti elektrinę.
Socialdarbiečių ministras Linas Linkevičius, turintis inžinieriaus išsilavinimą, teigė, kad net techninės elektros tiekimą iš Rytų jau dabar galima sustabdyti. Tik nepasakė iš kur gauti energiją, kai dėl avarijos reikės per kelias sekundes atnaujinti tiekimą. Visos rezervavimo sutartys pasirašytos su Rytais.
Kitos galimybės atsiras, kai integruosimės į Europos tinklus, kas, deja, irgi vilkinama.
L. Linkevičiui net nepavyko įtikinti Baltijos kaimynų ir Lenkijos kartu skelbti boikotą Astravo elektrinei. Nepavyko įtikinti ir Europos Sąjungos.
Taigi, rinkimai bus kitokie, tačiau kaip visada jie demokratiškai atsakys į klausimą, ko tikisi piliečiai. Lietuva, pagal naujausią „Freedom House“ ataskaitą, priklauso demokratiškiausių pasaulio valstybių elitui – reitingas didesnis net už Jungtinių Amerikos Valstijų, tad viską nulems rinkėjai. Tik reikia juos pasiekti.
