Akivaizdu, kad koronavirusas, bent jau šiais metais, iš esmės pakeis poilsiautojų įpročius. Nepaisant kone kasdien vis daugiau atnaujinamų tarptautinių skrydžių, didžioji dalis lietuvaičių šiais metais atostogaus Lietuvoje.
Lietuva gali pasigirti ypač gražiais ir švariais Baltijos jūros paplūdimiais, smėlėtomis ežerų pakrantėmis, tačiau situacija su mūsų vandens telkiniuose skęstančiais žmonėmis labai prasta. Lietuvoje kone kasmet nuskęsta apie 200 žmonių ir pagal šią kraupią statistiką esame lyderiai Europos Sąjungoje.
Dažniausios skendimų priežastys – neatsakingas elgesys prie vandens telkinių ir savo plaukimo įgūdžių pervertinimas. Perdėtas pasitikėjimas savo jėgomis dažnai tampa mirties priežastimi, o neatsakingą elgesį vandenyje daugiausia lemia alkoholis.
Iš kitų ES valstybių išsiskiriame ne tik didžiausiu nuskendusiųjų skaičiumi, tačiau ir žuvusiųjų amžiumi: dažniausiai netenkame darbingo amžiaus žmonių, kai kitose šalyse dažniausiai žūva vyresni žmonės.
Lietuvoje kone kasmet nuskęsta apie 200 žmonių ir pagal šią kraupią statistiką esame lyderiai Europos Sąjungoje.
Mirčių nuskendus galima išvengti, todėl įsibėgėjant poilsio sezonui būtina imtis priemonių, kurios padėtų išsaugoti gyvybes. Turime ne tik kalbėti, bet ir imtis konkrečių veiksmų, kurie ilgainiui stipriai sumažintų šių beprasmių mirčių skaičių Lietuvoje.
Šalies valdžia ilgai ir nuobodžiai kalba apie baseinų statybą Lietuvos miestuose, tačiau iki šiol, net ir mokamai, galimybės mokytis plaukti ar plaukimo įgūdžių tobulinimo paslaugos kai kuriose savivaldybėse nė su žiburiu nerasi. Kiekvienoje savivaldybėje po baseiną nepastatysi, todėl būtina kelių savivaldybių kooperacija, kuri užtikrintų ne tik pakankamus lankytojų srautus, bet ir galimybę baseinams išsilaikyti.
Visi šalies moksleiviai nemokamai turi būti mokomi plaukti. Plaukimo įgūdžių suformavimas ateityje leis išsaugoti ne vieną gyvybę.
Kitas žingsnis, kurio turime imtis, kad būtų išvengta beprasmių mirčių – užtikrinimas, kad prie visų vandens telkinių, kuriuose dieną maudosi bent 50 žmonių, budėtų gelbėtojai. Papildomų pinigų gelbėtojų etatams savivaldybės neturi, todėl reikėtų organizuoti savanorišką gelbėtojų budėjimą prie lankomiausių vandens telkinių. Į pagalbą būtų galima pasitelkti ugniagesius savanorius, kūno kultūros mokytojus, karius, šaulius ir t.t.
Turime ne tik kalbėti, bet ir imtis konkrečių veiksmų, kurie ilgainiui stipriai sumažintų šių beprasmių mirčių skaičių Lietuvoje.
Svarbiausia – užtikrinti, kad gelbėtojai–savanoriai budėtų didžiausios kaitros metu. Būtent tomis dienomis Lietuvoje fiksuojama didžiausia skendimų statistika.
Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio apskrityse fiksuojami didžiausi netekčių skaičiai – jie beveik perpus didesni nei Klaipėdos apskrityje, kur prie jūros nuolatos budi gelbėtojai. Tad spendimas paprastas – reikia užtikrinti, kad gelbėtojai atsirastų ten, kur jų labiausiai reikia.
Savivaldybės gyventojus turi informuoti apie maudynėms tinkamus vandens telkinius, prie kurių budi gelbėtojai. Tikėtina, kad tokiu būdu žmonės sąmoningai rinksis tuos vandens telkinius, prie kurių budi profesionalai.
Taip pat savivaldybės turėtų pasirūpinti, kad maudynėms tinkami vandens telkiniai būtų aptveriami įspėjamaisiais ženklais su pažymėta saugia zona, kurioje rekomenduojama maudytis.
Neabejoju, pritaikius šias, mano išvardintas, priemones, mirčių skaičių sumažintume.
Visgi lieka dar vienas iššūkis. Neatsakingą elgesį vandens telkiniuose lemia ir alkoholio vartojimas. Alkoholio padauginę poilsiautojai pervertina jėgas, neįvertina plaukiamų atstumų, nardo nežinomose vietose ir t. t. Būtent dėl šios priežasties reikia imtis griežtų priemonių, kurios padėtų sutramdyti girtų žmonių norą maudytis ar net rodytis prie vandens telkinių. Tarp tokių siūlomų priemonių – padidintos baudos už maudynes išgėrus, buvimą apsvaigus prie vandens telkinių ar alkoholio vartojimą paplūdimiuose.
Būkime sąmoningi, palaikykime tvarką prie vandens telkinių ir tokiu būdu išvengsime beprasmių mirčių.
