Niekas turbūt nesiginčytų, kad investicijos Lietuvoje skatina pažangą ir progresą, šalies ekonominį vystymąsi, padeda kovoti su skurdu ir pajamų nelygybe. Tačiau bet kuriai vystomai ekonominei zonai arba pavienėms stambioms investicijoms turi būti tinkamai pasiruošta, kad nei verslas, nei vietos gyventojai, kurių nemaža dalis gyvena šalia pramonės zonų, nejaustų nepatogumų arba tai turėtų įtakos žmonių gyvenimo kokybei.
Sparti verslo plėtra, augantis investuotojų skaičius reikalauja žymiai didesnių investicijų į inžinerinės ir socialinės infrastruktūros plėtrą (vandens, nuotekų tinklų, kelių infrastruktūrą ir t. t.), o tam reikalingi papildomi finansiniai resursai. Savivaldybės, kurių teritorijose įsikūrę valstybinės reikšmės objektai (Laisvosios ekonominės zonos), nuolat susiduria su gyventojų nepasitenkinimu dėl šalia vystomų projektų.
Gyventojai kartu su Kauno rajono valdžia jau ne pirmus metus prašo valstybės finansavimo naujam aplinkkeliui, kuris yra gyvybiškai būtinas, norint apsaugoti gyventojus nuo triukšmo ir taršos, spręsti saugumo klausimus, tačiau valstybė vis delsia investuoti į tinkamą infrastruktūrą.
Ateinančios ir nueinančios Vyriausybės gyventojams nuolat dalina pažadus dėl aplinkkelių ir naujų jungčių įrengimo teritorijoje, siekiant nukreipti milžiniškus transporto srautus nuo gyvenamosios teritorijos.
Tenka apgailestauti, kad Lietuvos valdžiai kol kas sunkiai sekasi derinti šiuos tikslus – naujos gamyklos yra laukiamos, tačiau aplinkinių gyventojų interesai atrodo jau ne tokie svarbūs.
Tokiu pavyzdžiu galima laikyti Kauno Laisvosios ekonominės zonos (LEZ) teritoriją, kurioje jau veikia 33 stambios įmonės, jose įdarbinta per 5000 žmonių ir tai kuria valstybei pridėtinę vertę. Zona plečiasi ir joje sparčiai daugėja gamyklų, į kurių atidarymus atvyksta Vyriausybės vadovai. Bet kai prasideda kalba apie šalia pramoninės zonos esančių Ramučių gyvenvietės gyventojus – klausimas lyg karšta bulvė mėtomas iš ministerijos į ministeriją.
Verslo plėtra, investicijų pritraukimas, naujų technologijų ir inovacijų diegimas, darbo vietų kūrimas – vienas iš svarbiausių valstybės prioritetų, tačiau verslas turi vystytis darniai, nepažeisdamas gyventojų interesų.
Šis klausimas keliamas penkiolika metų. Gyventojai kartu su Kauno rajono valdžia jau ne pirmus metus prašo valstybės finansavimo naujam aplinkkeliui, kuris yra gyvybiškai būtinas, norint apsaugoti gyventojus nuo triukšmo ir taršos, spręsti saugumo klausimus, tačiau valstybė vis delsia investuoti į tinkamą infrastruktūrą.
Rajono valdžia neturi galimybių išpirkti privačias žemes iš savininkų, neturi tam tikslui skirtų finansinių resursų, tai gali padaryti Vyriausybė, bet dėl biurokratinių kliuvinių lėšos nukreipiamos kitų prioritetų įgyvendinimui.
Valstybei, planuojant ilgalaikius ir trumpalaikius strateginius projektus, būtina su vystomais projektais supažindinti vietos gyventojus, numatyti galimas kliūtis ir paaiškinti, kada jos bus pašalintos. Labai svarbu laikytis darbų tęstinumo, nes keičiantis valdantiesiems, naujai atėjusieji, kol suspėja įsigilinti į problemą, ir jų laikas baigiasi. Ateina kiti ir vėl pasaka be galo.
Kauno LEZ sėkmės istorija iš tiesų svaiginanti – čia įsikūrė garsios pasaulyje pramonės įmonės: „Hella“, „Hollister“, „Continental“, „Fitsout“, tačiau ne jie atsakingi už infrastruktūros įrengimą.
Neatsistebiu investuotojų aukšta kultūra, jų socialine atsakomybe ir noru kuo greičiau spręsti Ramučių problemą (siekis – krovininiam transportui aplenkti gyvenvietę). Aplinkkelis, kuris galėtų nuimti transporto srautą, turi būti valstybės užduotis ir privalome viską padaryti, kad visos visuomenės grupės būtų patenkintos.
Beje, šis klausimas, pradėtas kelti dar 2005 m., pralaužė pirmuosius ledus. Kauno rajono savivaldybė baigia rengti specialųjį planą, „Kelprojektas“ – sprendinius, kurie leistų įgyvendinti šiuos projektus. Tačiau viskam reikia laiko ir lėšų, o kol kas Ramučiams teks palaukti.
Kauno LEZ neatsirado vakar ir link investuotojų eita ilgai, bet valstybėje vėl pritrūko dalykiško bendradarbiavimo tarp institucijų, atsakomybės ir komunikacijos, o juk buvo galima suderinti investuotojų ir vietos gyventojų interesus.
Neabejoju, kad valstybėje tokių pavyzdžių yra ne vienas ir bendruomenių balsas vis paskęsta bendrame triukšme. Todėl reikia dėti visas pastangas, kad šalia pramonės ir verslo zonų gyvenantys Lietuvos piliečiais, mokantys mokesčius ir sąžiningai dirbantys, būtų tinkamai išgirsti.
