Socialdemokratai dar pernai ragino Vyriausybę imtis valstybinio plėtros banko steigimo, nes jau tuomet, iki karantino verslo apribojimų, Lietuvoje akivaizdžiai reikėjo realių sprendimų. Skauduliai kaupėsi bene dešimtmetį.
Kaip užpildyti rinkos spragas gerinant įmonių finansavimo galimybes? Kaip valdyti su eksportu susijusią kredito riziką? Kaip suteikti žmonėms galimybes būsto plėtrai ar renovacijai? Tokie ir panašūs klausimai jau ilgą laiką kybo ore.
Nors ir neneigę valstybinio banko poreikio, šios kadencijos valdantieji šią idėją prisiminė tik ekonomikos sąstingio iššūkių prispirti ir artėjant rinkimams.
Lietuvos kredito ir finansų rinkų eilę metų taip ir nepavyko sustiprinti nei kapitalo rinkų reformomis, nei institucinių investuotojų paieška. Apmaudu: nors ir neneigę valstybinio banko poreikio, šios kadencijos valdantieji šią idėją prisiminė tik ekonomikos sąstingio iššūkių prispirti ir artėjant rinkimams.
Galų gale, daugiau nei pusę metų dirbusi darbo grupė prie Seimo Biudžeto ir finansų komiteto dėl finansinių paslaugų prieinamumo pasiūlė Seimui apsispręsti, ar laužyti ietis dėl valstybinio banko steigimo. Gaila, kad darbo grupė, sugaišusi galybę laiko nereikšmingiems klausimams nagrinėti, taip ir nepabaigė savo veiklos aiškiu sprendimu, koks bankas turėtų būti steigiamas, t. y. universalus ar plėtros. Ir permetė šią atsakomybę po rinkimų ateisiančiai kitai vyriausybei.
Valstybiniai bankai Europoje – ne naujiena
Seimui taip ir neteko apsispręsti, koks turėtų būti naujai steigiamos valstybės finansų ir kredito įstaigos modelis. Prezidentas Gitanas Nausėda, kuris jau ilgą laiką palaiko idėją, kad Lietuvai reikia nacionalinio plėtros banko, inicijavo aukšto lygio ekspertų ir politikų diskusiją apie tai, kokie galėtų būti steigiamo banko tikslai, struktūra ir modelis.
Europos šalyse veikia trijų tipų nacionaliniai bankai.
(1) Valstybės komerciniai bankai, vadinami universalieji, kurie niekuo nesiskiria nuo privačių.
(2) Valstybės mišrūs, kurie gali rinkti indėlius ir sukauptas lėšas skolinti – veikia panašiai kaip Vyriausybės agentūra, administruojanti valstybės paramą ir kitas programas.
(3) Valstybės plėtros finansų institucijos (finansuojamos iš tarptautinių finansų institucijų, valstybės pervedimų ir obligacijų), kurios tiesiogiai ar per tarpininkus skolina smulkiam ir vidutiniam verslui, žemės ūkiui, eksportui ir kt.
Dabar Lietuvoje didžiausią finansavimo trūkumą jaučia smulkus ir vidutinis verslas. Karantino metu, palaiminus Europos Komisijai, pradėtas kurti pagalbos verslui fondas, kuris turėtų pasirūpinti vidutiniu ir stambiu verslu.
Dėl to nuspręsta įkurti dar dvi nacionalines plėtros įstaigas: Valstybinį investicinį kapitalą (VIKA) ir Valstybinių investicijų valdymo agentūrą (VIVA). Greta kitų nuo seno Lietuvoje veikiančių nacionalinės plėtros įstaigų, tokių kaip Invega, Viešųjų investicijų plėtros agentūra (VIPA) ir Žemės ūkio garantijų fondo.
Dabar Lietuvoje didžiausią finansavimo trūkumą jaučia smulkus ir vidutinis verslas.
Apmaudu, kad Lietuva iki šiol nėra sugebėjusi konsoliduoti bent minėtų nacionalinių plėtros įstaigų. Beje, skirtingai nei kaimynė Latvija, kuri dar 2015 m. įsteigė uždarą akcinę bendrovę Altum, siūlančią valstybės pagalbą paskolų, kreditų garantijų, investicijų į rizikos kapitalo fondų sferoje ir sukurtą integravus latviškas plėtros įstaigas.
Karantino metu labai išryškėjo šalies nacionalinių plėtros įstaigų silpnumas, todėl akivaizdu, kad šiandien jau atėjo laikas sujungti šias įstaigas – per VIPA ir Invegą jau yra išleista 2,4 milijardo eurų. Prie jų būtų tikslinga prijungti ir naujai steigiamą pagalbos verslui fondą su abejomis naujomis įmonėmis.
Tokiu būdu būtų galima įsteigti nacionalinį plėtros banką, į kurį greičiausiai norėtų investuoti Europos investicijų bankas, Europos plėtros ir rekonstrukcijos bankas. Naujasis bankas galėtų leisti obligacijas, taip kad didesnių problemų su banko finansavimo šaltiniais nenusimato.
Banko paslaugos regionų gyventojams – per Lietuvos paštą
Prezidento inicijuotoje diskusijoje galutinai paaiškėjo, kad naujai steigiamas bankas neturėtų siekti bankinės licencijos ir turėti tikslų teikti mažmeninės bankininkystės paslaugas. Universalaus banko kūrimas kainuotų nepalyginamai daugiau.
Finansinės paslaugos regionuose galėtų būti plėtojamos per Lietuvos paštą, kuris galėtų dirbti kaip jau veikiančių bankų tarpininkas ir teikti žmonėms paslaugas, kurias siūlo įvairūs rinkos dalyviai, turintys licenzijas ir prižiūrimos Lietuvos banko.
Tai galėtų būti ir indėlių priėmimas, ir pinigų išgryninimas, ir kreditavimo paslaugos iš skirtingų finansinių paslaugų įstaigų. Be to, ši sritis yra padengiama komercinių bankų. Ir joks valstybinis bankas negalėtų mokėti didesnių palūkanų už indėlius ar duoti paskolas verslui, kuris yra per daug rizikingas ar neperspektyvus.
Finansinės paslaugos regionuose galėtų būti plėtojamos per Lietuvos paštą, kuris galėtų dirbti kaip jau veikiančių bankų tarpininkas.
Socialdemokratai dar 2019 metais viešai pareiškė, kad Lietuvai reikia turėti valstybinį plėtros banką, kuris šalia klasikinių investavimo į plėtrą (anticiklinis finansavimas, ekonomikos, pramonės, eksporto, inovacijų finansavimas) turėtų ir platų socialinį mandatą.
Šalia smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo įmonėms, kai jų įkeisto turto vertės ar nuosavo kapitalo nepakanka gauti komercinio banko paskolai, aktualios ir paskolos įgyvendinant valstybinę būsto politiką.
Galėtų finansuoti pirmojo būsto programą
Taigi, toks bankas galėtų finansuoti pirmojo būsto programą, o bendradarbiaudamas su savivalda – municipalinio ir socialinio būsto projektus.Vienas iš nacionalinio plėtros banko tikslų galėtų būti gamtos išsaugojimas ir kova prieš klimato kaitą.
Tai turėtų kelias išraiškas: bankas būtų įrankiu vykdyti kvartalines renovacijas, kurios mažintų klimato kaitą, išmetamų dujų kiekius ir sutaupytų mūsų žmonėms šilumos sąskaitų grafoje. Taip pat atsinaujinančios energijos projektų finansavimas Lietuvai siekiant energetinės nepriklausomybės ir energetinio tvarumo.
Toks bankas galėtų pritraukti investuotojus į atskiras savo veiklos sritis, pavyzdžiui, leisdamas „žaliuosius bondus” – vertybinius popierius, įtraukiančius investuotojus į įvairias programas, susijusias su klimato kaita.
Na, ir toks naujadaras Lietuvos padangėje kaip „socialinio poveikio bondai“ (ypač veiksmingai veikiantys Suomijoje), kai yra investuojama į tvarią visuomenės gerovę mokant ne už imitacinę veiklą (tik prisiminkim mokymus Užimtumo tarnyboje), o už pasiektus rezultatus, taip pat galėtų būtų inkorporuotas į naująjį plėtros banką.
Valstybinio banko steigimas neturi būti koks nors pinigų dalybų pavyzdys, šio banko tikslas – tapti svarbia valstybės viešosios politikos vykdymo priemone. Apsispręsti dėl valstybinio banko modelio reikia nedelsiant, tačiau labai atsakingai: kad kiekvienos veiklos kreditavimas būtų tvarus.
Turime pasiremti geriausiomis tarptautinėmis rekomendacijomis įvesdami skaidrų ir efektyvų valdymą, be abejo, be mažiausios galimybės politikams dalyvauti valdyboje ar stebėtojų taryboje, taip pat užtikrinti banko veiklos rezultatų vertinimą.
