Nejau tai vyksta iš tiesų – miesto ir kaimo gyventojai nebesupranta vieni kitų?
Vieni (dalis miestiečių) piktinasi ūkininkais, kad šie naudojasi Europos ir valstybės parama, bet vis tiek skundžiasi, nesileidžia į kalbas apie mokestinių lengvatų mažinimą.
Kiti (ūkininkai) kalba apie tai, kad iš savo veiklos sunkiai bepragyvena.
Nusivylę ūkininkavimu žmonės tiesiog parduoda gyvulius ir žemes, išvyksta darbo ieškoti į miestus ar užsienį.
Lietuviškas žaliavinis pienas, nors ir atitinka aukščiausius europinius reikalavimus, superkamas pigiausiai Europos Sąjungoje, o atsiradus bet kokiam rizikos veiksniui, supirkėjai kainas kerpa labiausiai – 30 procentų ir daugiau.
Pieno sektoriuje kainos šoko polką ir karantino metu: ūkininkams supirkimo kainos buvo negailestingai sumažintos, tik vartotojai to nepajuto – prekybos centrų lentynose produktai nepigo.
Padėtis iš tiesų kritiška. Nusivylę ūkininkavimu žmonės tiesiog parduoda gyvulius ir žemes, išvyksta darbo ieškoti į miestus ar užsienį.
Per metus užsidarė 5000 ūkių
Pernai vasarą buvo registruota apie 114 tūkst. ūkių. Per vienus metus iš veiklos pasitraukė 5 tūkst. ūkių. O vien tik per šių metų penkis mėnesius veiklą nutraukė jau daugiau negu 30 tūkst. ūkių!
Skaudu ir apmaudu, nes ūkininkavimo nebetęsia daugiausia smulkieji ūkiai. Dėl to skurdėja kaimo kraštovaizdis, mažėja kaimo gyvybingumas. Kaimo gyventojų tankumo mažėjimas gali valstybėje sukelti daug ekonominių ir socialinių problemų.
Ką daryti, atsakymą sufleruoja mokslininkai. Jie siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad gyvename poindustrinėje visuomenėje, poreikiai ir iššūkiai kitokie nei po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo svarbiausia pagaminti kuo daugiau maisto.
Moderniojoje visuomenėje aktyviai plinta Žaliojo judėjimo idėjos. Jos reikalauja kaimo politikos permainų, susitelkti į vietinio maisto sistemų, trumpųjų tiekimo grandinių puoselėjimą.
Kiekvienam iš mūsų svarbu, kad ant šeimos stalo patektų kokybiški, švieži ir sveikatai nekenkiantys produktai. Vis didesnei daliai vartotojų ne mažiau rūpi, kad ūkininkaudamas ūkininkas taikytų netaršius metodus, daugiau dėmesio skirtų ūkinių gyvūnų gerovei, tausotų gamtą, puoselėtų biologinę įvairovę.
Šviežių kokybiškų produktų tiesiog iš ūkininko įsigyti galime mobiliajame turgelyje ar ūkininkų parduotuvėlėse, kurios jau steigiasi. Suklestėjo elektroninė prekyba. Atsirado šviežių produktų krepšelio pristatymo į namus paslauga. Turime galimybę apsilankyti ir ūkiuose: buriasi vartotojų ir gamintojų bendruomenės, rengiamos degustacijos, atvirų durų dienos.
Trumposios tiekimo grandinės žengia pirmuosius žingsnius. Tai yra didelių permainų pradžia.
Pigiai ir masiškai – ne tas kelias
Šiame kelyje slypi atsakymas, ką daryti, kad išliktų smulkieji ir vidutiniai ūkiai. Atsakymas toks: orientuotis ne į masinę ir kuo pigesnę gamybą, o sveikuolių poreikius atitinkančią, operatyviai pristatomą produkciją. Kaip tik toks yra naujosios vartotojų kartos poreikis.
Toks lūžis būtų naudingas ir žemdirbiams, ir vartotojams. Tačiau kad jis įvyktų, yra būtina valstybės pagalba. Ji turėtų būti dvejopa.
Produktą pagaminti pagal žaliąsias idėjas daug sunkiau ir brangiau.
Viena vertus, reikalingas tiek vartotojų, tiek ir ūkininkų švietimas. Vartotojų bendruomenė turi suprasti, kad produktą pagaminti pagal žaliąsias idėjas daug sunkiau ir brangiau – reikia daugiau pastangų ir išlaidų, o produkcijos kiekis yra mažesnis.
Kad suklestėtų vietinio maisto tiekimo sistemos, miesto žmogus taip pat turėtų keisti apsipirkimo įpročius. Kuo dažniau įsigysime produktų tiesiog iš vietos ūkininko, o ne prekybos centre, tuo labiau skatinsime gamybą ir jos įvairinimą savo regione.
Savo ruožtu ir ūkininkų bendruomenę reikia įtikinti, kad ūkis gali klestėti ne laikydamasis įprastinės konkuravimo žemomis kainomis strategijos, bet siekdamas maksimaliai patenkinti naujus vartotojų įgeidžius.
Pinigai nukeliauja stambiesiems
Nemažai smulkiųjų ūkių ir dabar mėgina išgyventi eidami šiuo keliu. Pasidomėjus, kurios grupės ūkiai didesnę dalį užaugintos produkcijos parduoda tiesiogiai vartotojams, paaiškėjo, kad aktyviausi šiuo požiūriu yra būtent ūkiai iki 10 ha, ypač tie, kurie augina vištas dedekles ir mėsinius paukščius, daržoves, vaisinius augalus.
Valstybė turėtų padėti ūkiams persiorientuoti į ilgalaikę perspektyvą, įgyti antrą kvėpavimą. Turėtume peržiūrėti kaimo politikos akcentus.
Turėtume labiau skatinti ne gamybos priemonių pirkimą, bet bendradarbiavimą.
Reikia politinės valios pripažinti, kad šiuo metu didžioji finansinės paramos dalis galiausiai nukeliauja stambiosioms korporacijoms – žemės ūkio technikos, pesticidų pardavėjams ir kitiems žemės ūkį aptarnaujantiems verslams.
Turėtume labiau skatinti ne gamybos priemonių pirkimą, bet bendradarbiavimą. Tai leistų paramos lėšas Lietuvoje panaudoti kelis kartus.
Padedami visuomenės, turime sukurti tokį paramos mechanizmą, kad didžioji dalis paramos lėšų, skiriamų žemdirbiams ar kaimo gyventojams, pereitų kitiems su kaimu susijusiems Lietuvos gamintojams, vietiniams augalų ir gyvūnų veislių, naujų technologijų kūrėjams, inovacijų diegėjams.
Labai svarbu tiekimo grandinių plėtrą matyti ne tik nacionaliniu, bet ir regiono lygmeniu. Pasaulio patirtis patvirtina, kad maisto ūkis yra vienas tvariausių vietos ekonomikos vystymo šaltinių. Pasinaudokime gerąja patirtimi.
Kad trumposios grandinės suklestėtų, turime atsisakyti sustabarėjusios viešųjų pirkimų politikos ir praktikos, rengti regioninio maisto muges, savivaldybės centre ir atskirose seniūnijose diegti vadinamuosius vietos maisto bendrystės centrus, į šiuolaikines maisto sistemas įtraukti mažas ir vidutines įmones.
Netiesa, kad miestas ir kaimas nesupranta vieni kitų. Iškilusius iššūkius įveikime kartu.
