Vienas po kito bliūkšta su trenksmu pradėti ikiteisminiai tyrimai, kai per visą žiniasklaidą it koks šou sukasi viešo sulaikymo, kratų vaizdai. Prokurorai jau pripažįsta savo klaidas, kalba apie pernelyg didelius tyrimų kiekius. Bet vis dėlto kartais pareigūnų noras parodyti, kaip daug ir smarkiai dirbama atsisuka antru galu.
Pareigūnų darbo broką apmoka kiti dirbantys visuomenės nariai vietoje to, kad iš sumokėtų mokesčių gautų paslaugas – pavyzdžiui, geresnį gydymą ar švietimą
Tokiais parodomaisiais šou visuomenei sukeliami lūkesčiai, kad štai į teisingumo rankas pakliuvę garsių korupcijos ar kitokių bylų įtariamieji tuoj bus nuteisti ir nubausti. Bet, kai tokie išgarsinti tyrimai baigiasi niekuo – žmonės nusivilia ta pačia teisėsauga, kuri norėjusi pasirodyti kuo šauniau, deja, atrodo neįgali darbų padaryti iki galo. Viešai pasakiusi A, taip ir nepasako B. Visuomenei susidaro nebaudžiamumo įspūdis.
Kitas svarbus dalykas, kas nutinka su tokių parodomųjų ikiteisminių tyrimų herojais. Kai jais tampa žinomi teisininkai, politikai, verslininkai – vien jau tuo viešu sulaikymu, išvesdinimu su antrankiais – sugriaunama žmogaus karjera, dažnai ir sveikata, ir tolimesnis gyvenimas. Toks pat likimas dažnai ištinka ir mažiau žinomus, įtariamaisiais paskelbtus piliečius. Nesvarbu, kad tyrimas baigiasi niekuo arba netgi žalos atlyginimu už nepagrįstai mestus įtarimus, kaip, pavyzdžiui, neseniai viena teisėja, prisiteisė iš valstybės 50 tūkstančių.
Deja, po visko atkurti reputaciją, sveikatą net ir su žalos kompensacijomis ne taip paprasta. O tas sumas, kurias piliečiai tokiais atvejais prisiteisia iš valstybės, sumoka mokesčių mokėtojai. Taigi, galima sakyti, pareigūnų darbo broką apmoka kiti dirbantys visuomenės nariai vietoje to, kad iš sumokėtų mokesčių gautų paslaugas – pavyzdžiui, geresnį gydymą ar švietimą – apmoka nepagrįstai pradėtų tyrimų šou filmukų demonstravimą.
Čia dar noriu priminti, kad pagal Konstituciją sulaikyti asmenį 48 valandoms leidžiama tik nusikaltimo vietoje. Tuo tarpu matome vis dažniau tą patį parodomųjų tyrimų siužetą – kai įtariamuosius sulaiko tiesiog gatvėje ar namuose.
Dar vienas svarbus aspektas tokiuose parodomosiuose tyrimuose, kad jie veikia ne tik kaip teisingumo siekis mūsų visuomenėje, bet ir turi labai dideles pasekmes politikos, teisėsaugos, verslo procesuose. Kaip ir kiek tuo manipuliuojama galima tik numanyti, bet nepamatuoti. Vis dėlto, jeigu tokie manipuliavimai vykdomi teisėsaugos rankomis, tai kelia pagrįstų abejonių ne tik teisine, bet ir politine sistema.
Gerai, kad prokurorai pripažįsta klaidas, bet to nepakanka – pasekmės pernelyg skaudžios – tiek įtariamiesiems, tiek visuomenei. Galima būtų kalbėti apie tai, kad prokurorai turėtų labiau kontroliuoti tyrėjų darbą, tyrimų procesą. Bet tokią teisę jie turi ir, tikėkimės, tai daro. Akivaizdu, to neužtenka, kad nesproginėtų pradėtų bylų burbulai.
Manau, kad Lietuva šiuo metu subrendo ir Ombudsmeno institutui, kuris užtikrintų ikiteisminio tyrimo institucijų darbo priežiūrą, kontroliuotų, ar tinkamai ir laiku atliekami ikiteisminiai tyrimai.
Visuomenės pasitikėjimas teisine valstybe stipriai priklauso rezonansinių ir kitų bylų ištyrimo, jų skaidrumo. Išgarsinami, o po to subliūkštantys tyrimai žmonių pasitikėjimo teisėsauga nesustiprina, todėl būtinos priemonės, kurios paveiktų ikiteisminio tyrimo procesą, padarytų jį efektyvesniu. Reikia peržiūrėti ir tobulinti ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijų sistemą, įvedant kriterijus, aiškiai apibrėžiančius ikiteisminio tyrimo pareigūnų padarytų pažeidimų identifikavimą, priimtų procesinių sprendimų pagrįstumo vertinimą bei jų naikinimo teisines prielaidas. Taip pat – peržiūrėti kriminalinės žvalgybos įstatymo metu surinktų duomenų panaudojimo baudžiamajame procese tvarką, tobulinti teikimų bei teismų sankcijų teikimo ir priėmimo teisinį reglamentavimą, susiejant pastarąjį su atsakomybe už žmogaus teisių pažeidimus.
Be to, būtina tobulinti prokurorų atliekamą ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų kontrolės mechanizmą, nustatant aiškius kriterijus ir būtinų kontrolės veiksmų teisinį reglamentavimą. Reikėtų keisti prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų drausminės atsakomybės reglamentavimą, ilginant patraukimo drausminėn atsakomybėn terminą.
Manau, kad Lietuva šiuo metu subrendo ir Ombudsmeno institutui, kuris užtikrintų ikiteisminio tyrimo institucijų darbo priežiūrą, kontroliuotų, ar tinkamai ir laiku atliekami ikiteisminiai tyrimai. Pagaliau – įvertintų pagrindą tokiems ikiteisminiams tyrimams, kurie dabar garsiai nuskamba ir vis paaiškėja, kad įrodymų jiems nepakanka.
