Daugelis dar turbūt prisimena 2016 m. balandžio mėn. Lietuvoje vykusią tęstinę kibernetinę ataką, kai nukentėjo keliolikos valstybinių institucijų IT sistemų darbas. Taip pat buvo atakuojamos kai kurios žiniasklaidos priemonės, komunalinių paslaugų įmonės. Valstybės įmonės „Infostruktūra“ prižiūrimi tinklai neatlaikė DDoS atakų.
Ši tęstinė ataka buvo viena iš didžiausių Lietuvos istorijoje. Tuo metu Registrų centro tvarkomi valstybės registrai ir informacinės sistemos liko nepažeistos ir sėkmingai tęsė darbą. Registrų centre dirbantys kvalifikuočiausi IT specialistai tada leido užkirsti kelią grėsmei, bet, deja, šios vasaros lietus užklupo nepasiruošus, be aiškaus plano.
Panašu, kad ir iš dalies suvaldžius krizę nei Registrų centrui, nei Vyriausybei visiškai neaišku, ką reiktų daryti toliau. Vietoj to, kad išsiaiškintų, kodėl nesuveikė nutolusio rezervinio serverio sprendimas, kodėl taip ilgai užtruko duomenų kopijų įkėlimas į sistemą, kodėl nebuvo naudojama pati e.sveikatos sistema (kad ir be duomenų, bet leidžianti automatizuoti receptų išrašymą ir aptarnavimą ir teikti kitus duomenis skaitmeniniu būdu).
Tačiau didžiausiu akibrokštu reiktų laikyti sprendimą perkelti Registrų centrą į buvusio Edukologijos universiteto patalpas. Pretekstas – patalpos serverinei. Visiems skamba įtikinamai, jokių diskusijų ir alternatyvų svarstymo.
Panagrinėkime, ar tikrai ministrai Aurelijus Veryga ir Rimantas Sinkevičius bei Registrų centro direktorius Saulius Urbonavičius pasirinko geriausią sprendimą.
Panašu, kad ir iš dalies suvaldžius krizę nei Registrų centrui, nei Vyriausybei visiškai neaišku, ką reiktų daryti toliau.
Registrų centro tvarkomiems registrams ir informacinėms sistemoms privaloma pagrindinė ir rezervinė serverinė (ta, kuri turėtų pradėti dirbti sugedus pagrindinei). Dar šios serverinės turi būti fiziškai nutolusios, turi turėti alternatyvų energijos tiekimą, turi būti sujungtos į vieningą saugų tinklą.
Registrų centras vis dar turi teritorinius padalinius (jie sujungti į saugų duomenų perdavimo tinklą), dalis teritorinių padalinių turi serverines, galbūt dar išlikusius IT specialistus.
Logiškai vertinant, greičiausias ir pigiausias sprendimas rezervinės serverinės įkūrimas (atkūrimas) Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ar kitame Registrų centro padalinyje. Jei pagrindinė serverinė negali būti suremontuota ir saugiai naudojama, ji gali būti perkelta į Vilniaus filialo patalpas (jei sugebėjo persikelti ir erdviai įsikurti visa nauja įmonės admininistracija, tai turėtų tilpti ir serveriai).
Galų gale serveriams galima pritaikyti ir Registrų centro patalpas Tilto gatvėje (nereikia nieko periminėti iš kitų institucijų, tiesti tinklų, ten net yra likusios Hipotekos serverinės patalpos).
Pasirodo, rezervinių serverinių neturi ir Valstybinė ligonių kasa (VLK), Sodra ir daugelis kitų.
Yra kita alternatyva, kuri leistų spręsti ne tik Registrų centro, bet ir kitų valstybės viešųjų paslaugų tiekėjų problemas.
Pasirodo, rezervinių serverinių neturi ir Valstybinė ligonių kasa (VLK), Sodra ir daugelis kitų. Taigi, Registrų centro rezervinės sistemos ir serveriai galėtų būti saugomi pavyzdžiui VLK serverinėje, VLK sistema – Registrų centre ir panašiai. Iškilus problemoms, Registrų centro IT specialistai užtikrintų VLK rezervinės sistemos veikimą, VLK – Registrų centro ir pan.
Čia turbūt pigiausias, greičiausias Valstybės duomenų centro sprendimas, efektyviausias lėšų panaudojimas: perkant reikiamą įrangą, o nešvaistant pinigų laikiniems sprendimams pertvarkant Edukologijos universiteto patalpas, įrengiant infrastruktūrą.
Tačiau ar pradėsime racionaliai mąstyti, ieškoti efektyviausių ir tvariausių sprendimų? Ar suprasime, kad ne procesas, o rezultatas yra svarbiausia, kad ne išleistų pinigų suma, o aiškiai suplanuotas ir įvertintas planas turi perspektyvą? Naujo kostiumo pirkimas iškritus sagai tikrai nėra efektyviausias sprendimas.
