Kraupūs gyvūnų laikymo vaizdai iš nelegalių šunų daugyklų Kretingoje, Tauragėje ir Širvintose įsiutino visuomenę ir privertė Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT) imtis tyrimo dėl akivaizdžių nusižengimų gyvūnų gerovei, o dešimtys neprižiūrimų ir antisanitarinėmis sąlygomis laikomų gyvūnų paimti ir perduoti gyvūnų prieglaudoms.
Situacija dėl paplitusio žiauraus elgesio su gyvūnais pareigūnams žinoma jau seniai, tačiau per daugybę metų taip ir nebandyta spręsti iš esmės. Virtinė diskusijų ir pasitarimų Seime, Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijose jokių apčiuopiamų rezultatų nedavė, o Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai, kaip susitarę, teigė, jog su gyvūnų gerove jokių didesnių problemų Lietuvoje nėra.
Tenka konstatuoti, kad viena iš didžiausių problemų gyvūnų gerovės srityje atsiranda dauginant šunis. Lietuvoje pilna nelegalių šunų daugyklų, kurios ne tik, kad nesumoka nemažų mokesčių valstybei, bet ir šunis daugina, nesilaikant elementariausių šunų veisimo reikalavimų.
Tokiose daugyklose paprastai kergimas prasideda anksčiau nei galima, o siekiant gauti maksimalias pajamas, šunys kergiami nesilaikant privalomo 8 mėnesių tarpo po paskutinės vados, tad gyvūnų kankintojai iš dauginamų gyvūnų per metus sulaukia net dviejų vadų. Metinės pajamos iš 20 dauginimui laikomų kalių gali siekti net 30 tūkstančių eurų.
Situacija dėl paplitusio žiauraus elgesio su gyvūnais pareigūnams žinoma jau seniai, tačiau per daugybę metų taip ir nebandyta spręsti iš esmės.
Nelegaliose šunų daugyklose laikomi gyvūnai dažnai ne tik nemato dienos šviesos, yra laikomi mažuose ankštuose narvuose, maitinami pigiausiu ėdalu, bet turi aiškių fizinių ir psichinių sutrikimų, kurie persiduoda ir palikuoniams.
Dėl elementarių veisimo reikalavimų nesilaikymo ir netinkamo tėvo parinkimo šuniukai gimsta nesveiki. Jei kai kurios fizinės ligos dar matomos ir išgydomos, tai psichinių savybių dažniausiai pakeisti nebegalima. Depresuoti, bailūs, agresyvūs šunys, nebegalintys gyventi žmonių aplinkoje keliauja į prieglaudas, išmetami pamiškėse ar sulaukia dar baisesnio likimo, apie kurį mes sužinome arba ne.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba yra pagrindinė institucija, atsakinga už gyvūnų gerovę šalyje. Jos pareigūnai ne tik nustato reikalavimus gyvūnų globėjams, gyvūnų globos namams, gyvūnų augintinių veisėjams, bet ir kontroliuoja šių reikalavimų įgyvendinimą. Bent jau turėtų kontroliuoti.
Gyvūnų gerovės klausimų sprendimui šalyje reikia kompleksinio požiūrio ir kompetencijos. Kol Žemės ūkio ministerija ir jai pavaldi Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba bus atsakinga už gyvūnų gerovę, nereikia tikėtis jokių teigiamų poslinkių šioje srityje.
Jei kai kurios fizinės ligos dar matomos ir išgydomos, tai psichinių savybių dažniausiai pakeisti nebegalima.
Akivaizdu, kad gyvūnų gerovės klausimai šioms institucijoms yra tarsi šuniui penkta koja. Tai puikiai iliustruoja šio savaitgalio atvejis Širvintose. Nors pareigūnams situacija žinoma ne vienerius metus, o savininkas už pažeidimus ne kartą baustas, sugeba ir toliau kankinti gyvūnus.
VMVT inspektoriai kontroliuoja daugiau kaip 140 tūkst. ūkio subjektų: prekybos ir viešojo maitinimo įmones, gyvūninio ir negyvūninio maisto gamintojus, pienininkystės ūkius, pašarų, veterinarinių vaistų gamybos įmones ir kt. Kaip rašoma institucijos svetainėje, tarnyba kasmet atlieka apie 47 tūkst. patikrinimų, ištiria per 4 tūkst. vartotojų skundų ir suteikiama daugiau kaip 4 tūkst. konsultacijų, tad tikėtina, kad gyvūnų gerovei laiko lieka tik epizodiškai.
Idėja sukurti atskirą gyvūnų gerovę užtikrinančią tarnybą ar bent padalinį VMVT turėtų būti realizuotina nedelsiant. Kol šalyje neatsiras vien tik šiais klausimais dirbančių specialistų, tikėtis proveržio naivu. Gyvūnų dauginimas yra pelninga šešėlinė verslo šaka, todėl ji tikrai neišnyks po epizodinio tarnybos patikrinimo.
Nors praktiškai po kiekvieno garsesnio žiauraus elgesio su gyvūnais atvejo atsiranda politikų iniciatyvos už tokius pažeidimus didinti baudas, pirmiausia, reikia pradėti realią kontrolę ir užtikrinti nuobaudų neišvengiamumą. Bauda gali siekti ir milijoną, tačiau jei nebus kontrolės, baudų mokėti niekam ir nereikės.
Kol šalyje neatsiras vien tik šiais klausimais dirbančių specialistų, tikėtis proveržio naivu.
Taip pat turi būti užtikrinta galimybė kankinamus gyvūnus pareigūnams nedelsiant paimti iš pavojingos aplinkos, tačiau pareigūnai šiandien be patalpų savininko sutikimo ar teismo sprendimo net negali patekti į patalpas, kuriose pagal turimą informaciją yra kankinami gyvūnai.
Nė vienas gyvūnas nėra sutvertas tam, kad kęstų nereikalingą skausmą ir degradaciją. Žmonių laikomi gyvūnai Lisabonos sutartyje apibrėžiami kaip juslios būtybės, todėl negali būti traktuojami vien kaip nuosavybė.
Gyvūnų gerovės sritis Lietuvoje reikalauja sisteminės ir neatidėliotinos reformos, kuri galų gale užtikrintų, kad tokie kraupūs atvejai kaip Tauragėje, Kretingoje ar Širvintose nesikartotų, todėl kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis ir ekspertais turėsime jau šį rudenį paruošti aiškų, konkrečių veiksmų planą šioms problemoms išspręsti.
