Pastaraisiais metais spaudoje plačiai aprašomi aplinkosauginiai įvykiai. Tai ir gaisras Alytuje, ir Grigeo skandalas, Punios šilo epas. Žiūrint į viešojoje erdvėje ir ypač socialiniuose tinkluose sklandančios informacijos gausą, gali susidaryti vaizdą, kad Lietuvos visuomenė pagaliau pribrendo norui gyventi švarioje, sveikoje aplinkoje, keičiasi požiūris į mus supančią aplinką, aplinkosauga tampa vienu iš valstybės prioritetų.
Bet, ar tikrai taip yra? Ar tikrai ir mes patys esame pasiryžę aukoti dalį savo patogumo, savo materialinės gerovės vardan švaresnės ir sveikesnės aplinkos? Ar pati valstybė, valdžios institucijos yra pasiryžusios priimti ryžtingus sprendimus, gerinant mus visus supančios aplinkos būklę?
Nemanau, kad šiuo metu aplinkosauga yra vienas iš valstybės prioritetų. Jei kalbėtume sporto terminais, tai aplinkosauga pinigams pralaimi 0:10.
Būsiu skeptikas. Nemanau, kad šiuo metu aplinkosauga yra vienas iš valstybės prioritetų. Jei kalbėtume sporto terminais, tai aplinkosauga pinigams pralaimi 0:10.
Klausiate kodėl? Viskas labai paprasta. Aplinkos tausojimas yra nepatogus, jis kainuoja. Štai keletas pavyzdžių. Kad ir tas pats vieno popieriaus fabriko atvejis. Atrodo didelė, ekonomiškai pajėgi kompanija, gaminanti gražiai supakuotą, Eko ženklu žymimą produkciją. Atrodo, jei jau drįsti naudoti tokį ženklą, tai visoje gamybos grandinėje turi preciziškai viską daryti taip, kad tik nepatektų jokios taršos į aplinką. Bet ne, paprasčiau leisti nuotekas į Kuršių marias, nei jas išvalyti arba sumokėti nuotekų tvarkytojui, kad jas tinkamai išvalytų.
Galų gale, ir pati valstybė rodo nekokį pavyzdį. Prieš keletą metų buvo vykdomas aukštos įtampos elektros perdavimo linijos tiesimas, siekiant sinchronizuoti tinklus su Skandinavija. Atrodo, tikrai buvo alternatyvų: tiesti požeminius kabelius arba pasirinkti atvirus laukus linijos tiesimui. Bet buvo pasirinktas kitas variantas. Elektros linija tiesta, iškertant valstybinius miškus. Juk taip pigiau. Nereikia mokėti kompensacijų privatiems žemių savininkams, nereikia išpirkinėti žemės.
Paanalizuokime dar vieną atrodo visiškai nereikšmingą dalyką. Seime tvirtinant 2020 m. biudžetą, Aplinkos apsaugos departamentui ir saugomų teritorijų sistemai (institucijoms tiesiogiai besirūpinančioms aplinkosauga) buvo numatyta PAPILDOMAI skirti daugiau kaip 1,5 mln. eurų darbuotojų darbo užmokesčiui.
Šiuo žingsniu buvo siekiama sustiprinti sektorių, pakelti darbuotojų motyvaciją. Tik, deja, šios lėšos nepasiekė arba beveik nepasiekė adresatų. Kažkur dingo pakeliui… Nors tai galbūt iš pirmo žvilgsnio atrodo smulkmena, bet taip išreiškiamas požiūris į aplinkosaugos svarbą.
Dar vienas įdomus epizodas. Vasarą visuomenėje kilo diskusija dėl pesticidų naudojimo pakelių priežiūrai ir apskritai pesticidų naudojimo. Buvo kreiptasi į atitinkamas institucijas su siūlymais pradėti reguliuoti pesticidų naudojimą bent jau saugomose teritorijose. Gautas kiek keistas atsakymas, cituoju: „Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Komisija yra parengusi ir siekia įgyvendinti strategiją „Nuo ūkio iki stalo“, kurios tikslas – iki 2030 m. 50 proc. sumažinti pesticidų ir 20 proc. trąšų naudojimą žemės ūkyje, nes dėl neatsakingo pesticidų ir trąšų naudojimo prastėja europiečių sveikata, nyksta gyvūnų rūšys. Norėdami parengti sprendimų projektus ir pradėti platesnes diskusijas su visomis suinteresuotomis pusėmis dėl augalų apsaugos priemonių draudimo ar griežtesnio reglamentavimo saugomose teritorijose ir ribojimo žemės ūkyje, turime turėti daugiau pagrindžiamos informacijos apie konkrečių augalų apsaugos produktų daromą žalą saugomai teritorijai, saugomoms gamtos vertybėms. Prašytume pateikti specialių tyrimų, stebėsenos ar bet kokią kitą konkrečią informaciją apie pesticidų daromą žalą minimai saugomai teritorijai ir saugomoms vertybėms, kad būtų surinkta kuo daugiau argumentų diskusijoms“.
Ne piliečiai turėtų užsakinėti ir vykdyti mokslinius tyrimus, bet aplinkosaugos politikos formuotojų pareiga ieškoti galimybių daryti tyrimus, analizuoti kitų šalių atliktų tyrimų rezultatus, ginti gamtos interesus.
Taigi, kai prašoma piliečio pateikti specialių tyrimų, stebėsenos rezultatus, sakyčiau tai yra daugiau nei nesusipratimas. Manau, kad valstybės pareiga yra rūpintis savo gyventojų sveikata, sveika aplinka ir gausia biologine įvairove. Ne piliečiai turėtų užsakinėti ir vykdyti mokslinius tyrimus, bet aplinkosaugos politikos formuotojų pareiga ieškoti galimybių daryti tyrimus, analizuoti kitų šalių atliktų tyrimų rezultatus, ginti gamtos interesus.
O dabar šiek tiek apie aplinkosaugos naudą šalies ekonomikai. Lietuva yra unikalioje Žemės vietoje. Mūsų šalis kaip Dievo užantyje – nei didelių stichinių nelaimių, nei vandens trūkumo ar bado.
Turime unikalią gamtą, kurią mūsų seneliai ir tėvai mums išsaugojo. Kol kas turime ir gausią biologinę įvairovę. Šios mūsų stiprybės ir unikalumas gali tapti mūsų šalies išskirtinumu, mūsų šalies ekonominiu varikliu.
Jeigu vietoj klasikinio intensyvaus žemės ūkio, kuriame gausiai naudojamos mineralinės trąšos, pesticidai, pereitume prie gal kiek mažesnio derlingumo ekologiško, gamtai palankaus ūkininkavimo, ilgalaikėje perspektyvoje galėtume eksportuoti gerokai aukštesnės pridėtinės vertės produkciją.
Jeigu kreipdami itin didelį dėmesį aplinkosaugai, išlaikysime dabartinę biologinę įvairovę, švarų vandenį ir orą, tapsime turizmo traukos vietove, ir tai generuos didžiules pajamas.
Jeigu kursime, gaminsime produktus, laikydamiesi pačių griežčiausių aplinkosaugos standartų, nors ir brangesnius, nesunkiai juos galėsime realizuoti Vakarų rinkose su „brandu“ „Pagaminta aplinkosaugiškai atsakingoje šalyje“ ir t. t.
Tai, ar ne laikas keisti iš esmės situacija? Ar ne laikas atkurti pasitikėjimą aplinkosauga? Manau, atėjo pats laikas veikti, kad savo šalies gamtą išsaugotume ateities kartoms.
