Jau neįsivaizduojame daugybės dalykų – bendravimo, informacijos gavimo ir perdavimo, daugelio veiklos, profesinių sričių be skaitmeninių technologijų.
Jeigu bandome įsivaizduoti, tai viskas keliskart sulėtėja. Neįtikėtina, kaip technologijos per gana trumpą laiką pakeitė mūsų gyvenimą. Betgi ne visur į gerąją pusę. „Su telefonais“ rankose gimusios ir augančios kartos beraštystė daug kam krenta į akis. Nemoralizuosiu. Tai šiandienos mokslininkų, galbūt edukologų analizių ir išvadų sritis.
Kalbėsiu apie ypač jautrią neįgaliųjų socialinę grupę – neregius. Jų gyvenimą technologijos ypač paveikė. Tie, kas naudojasi kompiuteriais, specialiomis programomis, dabar tikrai gauna daug įvairesnės informacijos, taip pat ir galimybių mokytis, bendrauti, užsiimti įvairiomis veiklomis. Bet čia dar labiau išryškėja kaip ir bendrai visuomenėje atsirandanti tendencija – likti pasmerktiems beraštystei. Neregiams tai prilygsta įkalinimui namuose.
Ar ateities neregys pasmerktas neraštingumui?
Baltosios lazdelės dieną, kuri kasmet visame pasaulyje minima spalio 15-ąją, Lietuvos neregiai išeina į miestų viešąsias erdves skaityti ir rašyti Brailio raštu.
Tačiau, beveik du šimtus metų lengvinęs neregių gyvenimus, Brailio raštas šiandien susiduria su milžiniška konkurencija – naujausiomis technologijomis. Brailio raštą išmokti skaityti ir juo spausdinti – nelengva. Dabar gi ne vienas regos negalią turintis žmogus pasirenka paprastesnį kelią. Kam tekstą rašyti Brailio mašinėle, jeigu jį galima padiktuoti kompiuteriui balsu? Šis iššūkis kelia rimtą pavojų neregių raštingumui ir apie tai garsiai kalba tarptautinė neregių bendruomenė.
„Su telefonais“ rankose gimusios ir augančios kartos beraštystė daug kam krenta į akis.
Atrodytų, kad gal ir neverta sukti galvos dėl ligi šiol naudoto Brailio rašto, jeigu jį puikiai pakeičia technologijos. Vis dėlto kompiuteris regos negalią turintį žmogų dar labiau įkalina tarp keturių sienų. Juk mobilieji įrenginiai dabar masiškai gaminami tik liečiamieji, kuriais neregiai negali naudotis.
Išėjęs iš savo namų neregys pasijunta bejėgis. Garsinių šviesoforų gatvėse jau niekas nesirūpina įrenginėti naujų, autobusų stotyse ir stotelėse aklieji negauna informacijos, pačiuose autobusuose, troleibusuose nepranešama sustojimo vieta. Taip pat neprieinama visa kita viešoji informacija – gydymo įstaigose, bankuose – nepranešami eilės ir kabinetų numeriai. Technologijos nematančių žmonių poreikius nustūmė į paraštes. Juk jau buvo pradėta eiti tuo keliu, kad kuo daugiau informacijos viešose vietose būtų pateikiama garsu arba Brailio raštu.
Pavyko žengti pirmus žingsnius dėl laidų neregiams
Šiemet neregiai ir silpnaregiai per LRT televiziją galėjo džiaugtis jiems pritaikytomis pirmomis laidomis. Didžiuojuosi, kad šioje kadencijoje pavyko pasiekti Seimo pritarimo mano pateiktam projektui, įpareigojančiam Nacionalinį transliuotoją bent dalį laidų ir filmų pradėti rodyti su akliesiems skirtu įgarsinimu. Tai yra, kai balsu nusakomi ir vaizdai, kuriuos per TV mato tik regintieji. Įstatymo pataisa įpareigojo Nacionalinį transliuotoją kasmet padidinti tokių įgarsintų laidų ir filmų kiekį po vieną procentą. Nors po vieną procentą, po vieną žingsmį pavyksta į visų mūsų gyvenimą įtraukti neįgaliuosius.
Technologijos nematančių žmonių poreikius nustūmė į paraštes.
Todėl ir neramu, ar vėliau nebus numota ranka į regos negalią turinčiųjų poreikius, nurodžius, kad jie gali naudotis kompiuterių garsinėmis programomis ir to užtenka. Nes tokia tendencija juntama.
Pasiekta labai daug – bet ar sugebame tai įprasminti?
Dar prieš 50 metų būtų sunku patikėti, kad Brailio raštas atsiras ant vaistų ir maisto produktų pakuočių, buitinių prietaisų, liftuose ar autobusų stotyse. Dabar Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) pirmininkas Sigitas Armonas pasakoja, kaip sunku buvo tų dalykų siekti.
„Daug keblumų kilo rengiant literatūrinį Brailio rašto standartą. LASS nepavykus gražiuoju susitarti su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, teko kreiptis į LR Seimo Neįgaliųjų teisių komisiją, kuri įpareigojo minėtą ministeriją suburti ekspertų darbo grupę ir parengti Brailio rašto standartą, atitinkantį šių dienų realijas. Darbas atliktas, bet vėl susiduriama su problema: jokia valstybės institucija neprisiima atsakomybės jo įteisinti.“
Neregiai atsidūrė labai keistoje situacijoje – standartas yra, tačiau jo laikytis neprivaloma ir įvairūs „geradariai“ spausdina Brailio raštu taip, kaip jiems norisi ir atrodo gražu, kai Brailio rašto spaudos reikalavimai yra labai griežti. Pakanka suklysti visai nedaug, ir raštas tampa neperskaitomas neregiui. Neregių organizacijos tariasi su leidėjais ir siekia, kad vartotojus, negalinčius skaityti įprasto spausdinto teksto, garsinė ar Brailio raštu atspausdinta knyga pasiektų tuo pačiu metu, kaip ir spausdinta versija – knygynų lentynas. Brailis gali būti modernus ir greitas – virtualioje bibliotekoje ELVIS talpinami leidiniai, paruošti patogiai skaityti Brailio eilute.
Įtraukusis ugdymas ne vien rožėmis klotas
Tėvai gali rinktis ugdyti vaiką arti namų esančioje mokykloje. Tačiau ši laisvė rinktis mokyklą uždeda ir nemažą atsakomybę tėvams bei mokytojams. Tiflopedagogo pagalbą neregys vaikas turi gauti kuo anksčiau. Dėl veikiančio asmens duomenų apsaugos reglamento tėvai turi patys ieškoti šios pagalbos – deja, ne visi žino, kad egzistuoja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, kuriame ši pagalba teikiama. Savo ruožtu turime tobulinti mokytojų kompetencijas, ne paskutinėje vietoje – ir bendrojo ugdymo mokyklų aplinkos pritaikymas neregiui ar silpnai matančiam vaikui.
Brailis gali būti modernus ir greitas – virtualioje bibliotekoje ELVIS talpinami leidiniai, paruošti patogiai skaityti Brailio eilute.
Šiandieninio mokinio motyvacija skaityti Brailio raštu – menka. Lengviau klausyti garsinių knygų, išmaniųjų telefonų. O klausydamas taisyklingai rašyti, deja, neišmoksi. Todėl „pradžių pradžia“ yra ugdymo įstaigos, kurių tikslas – sudominti, įtikinti, parodyti būtinumą mokytis Brailio rašto. Su rimta problema susidurs 2024 m. bendrojo ugdymo mokyklos, kai pagal įstatymus privalės mokyti neregį mokinį. Tikrai ne visos įstaigos tam yra pasiruošusios.
Nori ne gailesčio – pagalbos bent šypsena
„Turiu galimybę būti raštinga – ir tai laikau viena didžiausių gyvenimo dovanų. Tam, kad išliktų Brailio raštas, mums reikia pagalbos. Kiekvieno praeinančio – ne gailesčio, kuriuo reiškiama užuojauta, bet priimančios ir atviros šypsenos. Švietimo atstovų – noro dirbti taip, kad ši rašto forma neišnyktų ir kad ateities neregiai nebūtų paversti tik elektroninėje erdvėje veikti pajėgiais individais. Valdžią turinčių žmonių – geranoriškumo ir racionalumo sprendžiant neregių raštingumo klausimą. Galiausiai kiekvieno mokytojo – jūs tikrai žinote, kodėl žmonėms svarbu rašyti ir skaityti jiems prieinamu būdu… Nekurkime mums atskirų taisyklių, o padėkime lygiavertiškai naudotis jau sukurtomis visiems “, – pasakoja regos negalią turinti Irma Jokštytė.
„Aš tiesiog noriu skaityti ir rašyti taip, kaip galiu. Noriu pažinti pasaulio ir kiekvieno iš jūsų unikalumą. Noriu nebijoti būti kitokia ir tikėti, kad savo kitoniškumu jums netrukdau“, – sako Irma.
Įsiklausykim ir išgirskim Irmos žodžius, kaip ir kitų žmonių, kurie yra kitokie, tačiau ir jų, ir mūsų gyvenimai bendri, netgi problemos tos pačios. Todėl ir siekiu, kad jas išspręstume kartu, vieni kitus palaikydami.
