Darbo kodeksas, su visais jo trūkumais, turi bent kelis teigiamus aspektus. Pirmiausia, teoriškai, valstybinių įmonių valdybose, remiantis Darbo kodeksu, turėtų būti darbuotojų atstovas. Šiuo metu šalyje veikia virš 100 valstybės įmonių ir vos šešios laikosi šios įstatyme numatytos nuostatos.
Gali kilti klausimas – kodėl yra svarbu, kad darbuotojų atstovai būtų įmonių valdybose? Tai įmones suka ilgalaikio rezultato ir ilgalaikės sėkmės keliu, pats atstovavimas skaidrina sprendimų priėmimo procesą, kuria konsensusu ir sutarimu tarp darbuotojų ir vadovybės grįstus santykius bei geresnes darbo sąlygas. Kita vertus, tai yra ir ekonominės demokratijos išraiška, kurios čia, Lietuvoje, labai trūksta.
Lietuvoje mes turime teisinį reikalavimą valstybinėms įmonėms, o privačios kompanijos darbuotojų į sprendimų priėmimą neįtraukia.
Darbuotojų atstovavimas įmonių valdybose yra unikali vokiškojo korporatyvizmo institucinė sąranga, kuri, kaip rodo Vokietijos pramonės sėkmė, leidžia pasiekti ilgalaikius rezultatus. Reikšminga dalis Europos Sąjungos šalių turi arba privalomą darbuotojų atstovavimą didelėse įmonėse (Vokietija, Austrija bei Skandinavijos valstybės) arba valstybinėse įmonėse (daugiausiai Pietų Europos šalys). Kai kur šis darbuotojų atstovavimas siekia iki trečdalio ar net pusės įmonės valdybos narių. Lietuvoje mes turime teisinį reikalavimą valstybinėms įmonėms, o privačios kompanijos darbuotojų į sprendimų priėmimą neįtraukia. Deja, profesinėms sąjungoms iki šiol nėra pavykę per kolektyvines derybas išsiderėti platesnio atstovavimo įmonių valdybose.
Gruodžio 1 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Valdymo koordinavimo centro pateiktais duomenimis darbuotojų atstovus valstybės įmonių (VĮ) valdybose turėjo šios įmonės: VĮ Ignalinos atominė elektrinė, VĮ „Oro navigacija“, VĮ Turto bankas, VĮ Registrų centras (po 1 narį), VĮ Valstybinių miškų urėdija ir „Regitra“ (po 2 narius). Nors girti vien dėl įstatymo laikymosi yra keista, bet šiuo atveju verta, nes daugiau nei 95 procentų valstybės įmonių to nedaro.
Gavus šiuos duomenis kreipiausi į premjerę Ingridą Šimonytę su klausimu, kaip jos Vyriausybė ir ministerijos, kurios kontroliuoja valstybės įmones, reaguos į situaciją, kai valstybės institucijos nesilaiko įstatymų. Iš penkių adresatų kurioms Vyriausybės Kanceliarija persiuntė mūsų pateiktą klausimą atsakė tik dvi – Finansų ir Susisiekimo ministerijos.
Susisiekimo ministro Mariaus Skuodžio vardu pateiktame atsakyme teigta, jog VĮ Lietuvos oro uostuose šiuo metu vyksta darbuotojų atstovo atrankos procedūra. Taip pat pateikta kažkas panašaus į įsipareigojimą, kad per šių metų pirmą pusmetį planuojama paskirti atstovus į VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijos, VĮ Vidaus vandens kelių direkcijos ir VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos valdybas. Finansų ministerija viso labo pakartojo tą faktą, kad viena iš trijų valstybinių įmonių turi darbuotojų atstovą, kad Prabavimo rūmų valdymo organas yra vienasmenis, o „Indėlių ir investicijų draudimą“ prižiūri taryba.
Galbūt būtų galima kaltinti karantiną ar COVID-19 pandemiją, bet mėnesis ministerijoms pateikti savo poziciją yra daugiau nei pakankama.
Atsakymų iš Aplinkos, Žemės ūkio ir Teisingumo ministerijų negavau. Galbūt būtų galima kaltinti karantiną ar COVID-19 pandemiją, bet mėnesis ministerijoms pateikti savo poziciją yra daugiau nei pakankama. Vyriausybė savo nuoseklios pozicijos taip pat, deja, nepateikė.
Tad asmeniškai įsipareigoju sekti, kaip susisiekimo ministrui seksis skiriant darbuotojų atstovus. Jei duotą pažadą įgyvendins – asmeniškai padėkosiu. Tačiau visa kita rodo tam tikrą disfunkciją ir neveiklumą.
Mano manymu, darbuotojų atstovavimas ir ekonominė demokratija yra svarbu, nes darbuotojai, įgavę įrankius savo kolektyvinių interesų atstovavimui, patys išsikovoja didesnius atlyginimus, geresnes socialines garantijas ir palankesnes darbo sąlygas ten, kur jie dirba. Kadangi darbuotojų interesai yra masiniai, jie linkę juos apibrėžti taisyklėmis, jų nuosekliu įgyvendinimu bei skaidrumu.
Remiantis šios Seimo kadencijos metu gautais skundais iš žmonių, dirbančių „Lietuvos Geležinkeliuose“, akivaizdu, kad šioje įmonėje veikiausiai irgi trūksta darbuotojų atstovo valdyboje. Nes neturėdami galios savo rankose darbuotojai negali aiškiai išreikšti savo pozicijos dėl darbo apmokėjimo sistemos neskaidrumo ar kad dėl nesuprantamų priežasčių nauji elektriniai traukiniai stovi nenaudojami, o traukinių remonto cechuose neįmanoma kvėpuoti.
Tad reikia plėsti įmonių, kurių valdybose yra darbuotojų atstovai, ratą. Valstybės valdomos įmonės (tie patys minėti „Lietuvos Geležinkeliai“, „Ignitis“ ir kitos) turi rodyti gerąjį pavyzdį. Valstybė gali būti gana nesąžiningu darbdaviu ir tą paliudys žmonės, dirbantys kultūros, aukštojo mokslo ar kituose, podukros vietoje amžinai liekančiuose, sektoriuose.
Pagrindinis klausimas, kurį užduodu sau ir noriu užduoti kitiems: kuris kelias yra geresnis? Plėsti darbuotojų atstovavimą valstybinėse įmonėse ar bandyti kovoti dėl universalaus atstovavimo, kad, pavyzdžiui, visose įmonėse virš 500 darbuotojų bent trečdalis valdybos narių būtų darbuotojų atstovai, o įmonėse nuo 50 ar 100 darbuotojų pastarieji turėtų bent vieną atstovą?
Tačiau akivaizdu, jog darbuotojų atstovavimas privalo būti didesnis. Iš to laimėsime visi.
