Vasario pabaigoje šalies Vyriausybė pradėjo viešas konsultacijas dėl teikiamų Vyriausybės programos prioritetų. Dėl parengto Vyriausybės programos priemonių plano surengtos 6 nacionalinio lygmens konsultacijos, per kurias aptartos regionų politikos, žaliojo kurso, atviros teisėkūros, viešojo valdymo, sveikatos ir socialinės apsaugos, švietimo, mokslo ir inovacijų bei kitos temos.
Šie pasitarimai nebuvo vieninteliai oficialūs pasitarimai dėl Vyriausybės programos priemonių plano. Švietimo, mokslo ir sporto ministrė J.Šiugždinienė per prioritetų pristatymą užsiminė, kad jos kuruojamoje srityje vyko apie keturiasdešimt susitikimų su įvairiais socialiniais partneriais, kurie pateikė nemažai siūlymų ruošiamam priemonių planui.
Įdomi ne visų nuomonė
Nepaisant didelio susitikimų ir diskusijų su socialiniais partneriais skaičiaus, panašu, kad ne visų socialinių partnerių nuomonė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai buvo įdomi. Pedagogų profesinių sąjungų atstovai jei ir dalyvavo šiose konsultacijose, girdimi nebuvo. Po viešų diskusijų ir priemonių plano prioritetų paskelbimo, pedagogų profesinių sąjungų atstovai pažėrė nemažai kritikos ministerijos planuojamoms priemonėms.
Kritikos pirmiausiai nusipelno pats priemonių plano pateikimas: nei Vyriausybės puslapyje, nei kitose, oficialiose, svetainėse, priemonių plano projekto rasti taip ir nepavyko. Toks slaptumas nesuprantamas ir niekaip nepaaiškinamas. Sutikite, dalyvauti diskusijose po ką tik paskelbtos ministerijos paruoštos 13 puslapių prezentacijos – gana sudėtinga.
Kalbant apie paskelbtas priemones ir prioritetus, didelį susirūpinimą ir daug klausimų kelia „Tūkstantmečio“ gimnazijų priemonė. Vyriausybės programoje ir priemonių plane atsiradusia priemone bus siekiama mažinti ugdymo rezultatų atskirtį tarp miesto ir rajono mokyklų. Kitaip sakant, bus kuriamos gimnazijos, kuriose dirbs aukščiausius ugdymo rezultatus demonstruojantys mokytojai ir gabiausi pedagoginių studijų absolventai, bus moderniausia švietimo infrastruktūra.
Mokyklos būtų prieinamos ne kiekvienam
Kadangi valdantieji per biudžeto svarstymą atmetė pačių teiktą pasiūlymą švietimui skirti keliasdešimt papildomų milijonų eurų, sunku įsivaizduoti, kaip visos šalies mokyklos bus transformuojamos į „Tūkstantmečio“ gimnazijas. Geriausiu atveju, kiekviename rajone, jau veikiančios vienos mokyklos pagrindu, bus sukurta minima gimnazija, o tai reiškia, kad atsiras elitinių, ne kiekvienam mokiniui prieinamų mokyklų tinklas.
Apie tolimesnį kaimiškųjų mokyklų likimą ministrė užsimena tik tiek, kad jei pastarosios bus uždaromos, mokiniai iš tos vietovės turėtų būti vežami į kitą, tačiau ne į tokią pat silpną, kitą kaimiškąją mokyklą, o naują „Tūkstantmečio“ gimnaziją. Bijau, kad nutiks priešingai. Turtingesnių tėvų vaikams naujoje gimnazijoje vietos tikrai atsiras, o kaimo vaikai, mokyklos uždarymo atveju, bus vežami į kitą, tokią pat silpną gretimo kaimo mokyklą. Ugdymo ir socialinė skirtis tik didės.
Pirmiausia mokytojas – tokį prioritetą mato ministerija. Jei mokytojas bus stiprus ir laisvas, tikėtina, kad ir jo mokiniai bus savimi pasitikintys ir stiprūs. Tačiau norai gali skirtis nuo realybės, mat, Švietimo priemonių plane kažkur „pasimetė“ etatinis pedagogo darbo apmokėjimas…
Tikslai aiškūs, o konkrečių veiksmų nėra
Šios kadencijos pradžioje, LR Seimo posėdžio metu, naujosios Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovės I. Šiugždinienės paklausiau, ar planuoja į artimiausių darbų sąrašą įtraukti etatinio apmokėjimo tvarkos tobulinimą ir gavau patikinimą, kad sausio mėnesio pabaigoje bus suformuota darbo grupė, kuri peržiūrės etatinio apmokėjimo struktūrą. Gal ir peržiūrėjo, bet tarp prioritetinių priemonių šiam darbui vietos neatsirado.
Jei šios Vyriausybės prioritetas tenka mokytojui, pastaroji turi galvoti ne tik kaip sutvarkyti etatinį pedagogo darbo apmokėjimą, tačiau ir kaip optimizuoti mokinių skaičių klasėse. Stiprų ir savimi pasitikintį mokinį išugdysime tik tada, kai jam skirsime daugiau dėmesio. Be mokinių skaičiaus optimizavimo, to padaryti nepavyks.
Pagrindinis ministerijos skėtinis tikslas, pagal kurį numatomi visi šios kadencijos ministerijos darbai, yra „Vienodos starto pozicijos visiems Lietuvos žmonėms“. Tačiau bent jau kol kas, tarp ministerijos prioritetų ir svarbiausių priemonių planų nematau nieko, kas apčiuopiamai padėtų siekti šio tikslo o atskiros priemonės ar nesprendžiamos senos problemos, tik dar labiau didins atskirtį ir tikrai negarantuos vienodų starto pozicijų visiems. Bent jau švietimo srityje. O nuo švietimo prasideda ir visa kita.
