Ministras Marius Skuodis žiniasklaidai yra pareiškęs, jog siekdamas užtikrinti patogų tarpmiestinį susisiekimą, ieškos sprendimų, kokią optimalią susisiekimo sistemą Lietuvoje norėtų matyti. Atrodytų, kad susisiekimo ministro noras tikrai geras, tačiau labai nesavalaikis. M. Skuodis deklaruoja, kad sieks sukurti optimalų susiekimo tinklą, bet tokio pobūdžio deklaracijos yra ne vietoj ir ne laiku.
Lietuvai vis dar kovojant su COVID-19 pandemijos sukeltais ekonominiais padariniais, ministro norėtųsi paklausti, kada bus aiški žinia, jog Susisiekimo ministerija sieks padėti išlikti susiekimo tinkle dalyvaujančioms ir savivaldybėms priklausančioms keleivių pervežimo transporto įmonėms.
Kol kas jokių ekonominės krizės padarinius sušvelninti galinčių priemonių šioms įmonėms nematome. Dar daugiau – neturėdamas nė vieno pagalbos priemonių punkto šiam transporto sektoriui išlikti, ministras M. Skuodis pareiškė, jog efektyvi susisiekimo sistema, suderinant autobusų ir traukinių maršrutus bei savivaldybių poreikius, yra vienas iš jo svarbiausių darbų. Bet apie kokius savivaldybių poreikius, ir tuo labiau, efektyvią susisiekimo sistemą galima kalbėti, jeigu savivaldybėms priklausantis keleivių pervežimo sektorius merdi ir galvoja tik apie išlikimą. Sutinku, kad kritikos strėlės neturėtų lėkti tik į susisiekimo ministerijos pusę. Papildomą atsakomybę turėtų prisiimti tiek Ekonomikos ir inovacijų, tiek Finansų ministerijos.
Praėjo daugiau nei vieneri metai nuo pandemijos ir karantino pradžios paskelbimo Lietuvoje. Daugeliui paslaugų sektorių buvo suduotas stiprus smūgis. Vienas iš tokių sektorių buvo ir keleivių pervežimas, kurio Vyriausybė savo sprendimais tiesiogiai neuždraudė, tačiau draudžiant ar ribojant kitas ūkines veiklas, šiam sektoriui buvo suduotas milžiniškas smūgis. Dėl įvestų ribojimų drastiškai krito keleivių srautai, nes tiek privataus sektoriaus, tiek valstybinių įstaigų darbas iš esmės persikėlė į nuotolį. Savaime suprantama, jog susidariusi situacija dėl įvesto karantino įtakojo vežėjų pajamų mažėjimą, o būtinosios sąnaudos (autobusų išperkamoji nuoma, jų draudimai, remonto) niekur nedingo.
Daugelis kitų sektorių atstovų pasakytų, kad pandemijos sukelti padariniai kirto visiems ir nėra reikalo šiai sričiai skųstis, nes siekdama padėti nuo COVID-19 nukentėjusiems verslams, Vyriausybė sukūrė visą eilę paramos verslui priemonių pagalbos paketą. Bet ar tai tiesa? Plačiau įsigilinus į šias priemones, galima daryti išvadą, jog dažnu atveju šis priemonių paketas ne pagalbą teikia, o tik laikinai leidžia įmonei egzistuoti. Noriu priminti, jog būtent keleivių vežimo sritis yra ne tik viena labiausiai nukentėjusių nuo visuotinio karantino padarinių, bet ir labai svarbią socialinę funkciją atliekantis sektorius.
Smulkios ir vidutinės savivaldybių įmonės vėl atsidūrė „trečio brolio“ vaidmenyje, o tiksliau, jų išgyvenimo klausimai užkrauti ant akcininkų ir savininkų pečių. Savivaldybių valdomos įmonės visiškai išbrauktos iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos kuriamo pagalbos priemonių paketo.
Šioje srityje dirba ir privačios, ir savivaldybės valdomos įmonės, dažniausiai turinčios vienodą teisinį statusą „uždaroji akcinė bendrovė“. Kitaip tariant, vienodi juridiniai vienetai tik skirtingi jų savininkai. Tačiau tuo lygybė ir panašumas baigiasi. Iš šio sąrašo reikėtų išskirti dideles įmones, kurių paramos priemonės skiriasi.
Smulkios ir vidutinės savivaldybių įmonės vėl atsidūrė „trečio brolio“ vaidmenyje, o tiksliau, jų išgyvenimo klausimai užkrauti ant akcininkų ir savininkų pečių. Savivaldybių valdomos įmonės visiškai išbrauktos iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos kuriamo pagalbos priemonių paketo. Negana to, pagal Aušrinės Armonaitės vadovaujamos ministerijos absurdišką argumentaciją, savivalda taip pat negali pretenduoti į nuostolių kompensacijas, kurios susidarė padidėjus nuostoliams, aptarnaujant vietinio susiekimo maršrutus, nes taip mano Finansų ministerija. Jos nuomone, tai nėra tiesioginiai nuostoliai. Ši ministerija yra informavusi savivaldybes, kad keleivių vežėjų dėl keleivių srauto sumažėjimo negautos pajamos nebus kompensuojamos, nes jos nėra nei tiesioginiai nuostoliai, nei materialiniai ištekliai, todėl nėra teisinio pagrindo jų kompensuoti. Toks Finansų ministerijos požiūris galėtų būti laikomas pagrįstu ir racionaliu tik tokiu atveju jeigu nebūtų nutylima apie vienodų sąlygų nebuvimą visoms bendrovėms, nesvarbu ar jos privačios, ar priklausančios savivaldybėms.
Negana to, pagal Aušrinės Armonaitės vadovaujamos ministerijos absurdišką argumentaciją, savivalda taip pat negali pretenduoti į nuostolių kompensacijas, kurios susidarė padidėjus nuostoliams, aptarnaujant vietinio susiekimo maršrutus, nes taip mano Finansų ministerija.
Tik priminsiu, kad privatūs vežėjai, dirbantys savivaldybėse ir teikiantys tokias pačias paslaugas, kaip ir savivaldybių įmonių vežėjai, gauna verslo įmonėms skirtą Invegos paramą. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos kuruojamos programos Invega veiklos tikslas – palankios aplinkos verslui kūrimas, smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimas ir plėtra.
Kodėl pagal šią skatinimo priemonę yra proteguojamos vienos keleivių pervežimo bendrovės, tačiau kitos – užmirštamos?
Centrinė valdžia, kiekvienu jai palankiu momentu iš savivaldos, o ypač iš savivaldybių valdomų įmonių, reikalauja sąžiningos konkurencijos ir vienodos politikos užtikrinimo. Tačiau savo ruožtu laikytis tokių pačių principų Vyriausybė nenori. Kodėl kyla didelis noras remti vienus, bet užmiršti kitus. Suprantu Laisvės partijos norą tarnauti privačiam verslui, kuriam savo simpatijų niekada neslėpė ši partija ir jos pirmininkė A. Armonaitė. Tačiau jos vadovaujama Ekonomikos ir inovacijų ministerija neturėtų tapti siaurų partinių ar verslo grupių interesų įkaite. Šios ministerijos, kaip ir visos Vyriausybės, pareiga yra padėti ir užtikrinti konkurenciją bei lygias sąlygas kiekvienam vežėjui. Tampa labai įdomu, ką šiuo klausimu pasakys Konkurencijos tarnyba, į kurią dėl diskriminacinės politikos savivaldybių valdomų įmonių atžvilgiu, jau kreipėsi asocijuotos struktūros.
Šia tema galima būtų kalbėti dar ilgai, be perstojo teikiant pavyzdžius dėl Vyriausybės požiūrio į „didžiausią blogį“ – savivaldybių valdomas bendroves. Tačiau valdančiajai daugumai palinkėsiu niekada neužmiršti, kad savivaldybių įmonių tikslas yra nepertraukiamai teikti viešąsias paslaugas ir vykdyti veiklą siekiant tenkinti viešuosius interesus. Jos yra atsakingos už viešųjų paslaugų, tame tarpe keleivių vežimo, užtikrinimą ir teikimą gyventojams, būtent dėl šios priežasties privačioms vežėjų bendrovėms teikiamas pagalbos priemones reikėtų pritaikyti ir savivaldybėms priklausančioms viešojo transporto įmonėms.
Ir pabaigai labai konkretus pavyzdys iš Jonavos rajono savivaldybės. Kovo pabaigoje privatus vežėjas informavo Užusalių kaimo gyventojus, kad nutraukiamas maršrutas, kuriuo kaimo gyventojai buvo vežami į Kauną. Dėl aiškumo patikslinu, kad Užusaliai – kaimas Jonavos rajone, prie pat ribos su Kauno rajonu. Šio kaimo gyventojams Kaunas yra dvigubai arčiau negu Jonavos miestas. Nutraukto maršruto priežastys daugiau negu aiškios – karantinas, nėra pajamų, neapsimoka. Na, privatus vežėjas yra privatus vežėjas – suprantama, kad pajamos generuojančios pelną jam svarbiausias veiklos rodiklis. Tačiau gyventojų interesas išlieka – jie nori vykti į Kauną – į darbus, į gydymo įstaigas. Todėl Jonavos rajono savivaldybė kartu su savivaldybės įmone UAB „Jonavos autobusai“ įsijungė į šios problemos sprendimą. Ir savivaldybė, ir jos įmonė lygiai taip pat, kaip ir privatus vežėjas kenčia nuo pajamų netekimo. Tačiau čia yra savivaldybės įmonė, suprantanti ir atliepianti viešąjį gyventojų interesą. Šioje vietoje reikia savęs paklausti: o kas būtų, jeigu savivaldybė iš viso neturėtų tokios įmonės? Bijau prognozuoti, kiek Užusalių kaimo gyventojams tektų laukti maršruto atstatymo, jeigu Jonavos rajono savivaldybė neturėtų savo susisiekimo bendrovės, o administracijai tektų skelbti naują viešojo pirkimo konkursą maršruto aptarnavimui? Du, tris mėnesius, o gal ir pusę metų? Ką vietos politikai atsakytų kaimo gyventojams? Kad pakentėtų, kad pirkimo procedūros užtrunka? Apie tokius atvejus teko ir greičiausiai teks dar ne kartą išgirsti iš tų savivaldybių, kurių teritorijoje keleivių pervežimą „užtikrina“ privatūs vežėjai. Todėl siūlau ministerijoms nustoti kartoti užkeikimus apie konkurencijos užtikrinimą, laisvą rinką, o pamatyti, ką šių principų diegimas ir laikymasis dėl laikymosi lemia paprastiems rajonų gyventojams, nes gyventojams svarbu ne principai, o jiems reikalingų viešųjų paslaugų užtikrinimas.
