Nedaug trūksta, kad Lietuvoje būtų atsisakyta taikyti baudžiamąją atsakomybę ne tik už kanapių , bet ir už ekstazio, amfetamino, metamfetamino, LSD ir heroino turėjimą – narkotikų, kurie itin greitai sukelia priklausomybę, labai pavojingi sveikatai ir gyvybei . Toks atsakomybės panaikinimas greičiausiai lemtų prekybos narkotikais plėtrą ir, aišku, juos vartojančių asmenų skaičiaus augimą: juk net už tuos ypač pavojingus narkotikus būtų taikoma tik administracinė teisena. Teisėsauga būtų bejėgė. O baudos už narkotikų platinimą, būtų tiesiog juokingos.
Laisvės partija (LP) ir Morgana Danielė žino, kaip aplink pirštą apvynioti visuomenę ir netgi patyrusius politikus. Rinkimuose mosavę progreso vėliava, viliodami rinkėjus laisve ir „žolyte“, graudinę publiką žinutėmis apie tai, kad „negalima sodinti už suktinę“, organizavę didžiulį spaudimą, užvertę Seimo narius laiškais, neaišku, kokios kilmės pinigais pirkę reklamą geriausiose Vilniaus vietose ir siuntę itin brangios spaudos atvirlaiškius, LP veikėjai galiausiai užregistravo pataisas, kurios pasiekė svarstymo stadiją, – nors daug kam atrodė, kad projektas neturi jokių šansų. Tik simbolinė bauda už disponavimą netgi pačiais pavojingiausiais narkotikais – nuostabu!
Jau po teisės akto pateikimo Seime vis dėlto atsirado žmonių, kurie, sulaukę pavojaus įspėjimų iš specialistų, pamanė, kad gal dėl skubėjimo, o gal dėl savo nepatyrimo Morgana Danielė tiesiog suklydo: norėdama dekriminalizuoti kanapių vartojimą ir laikymą, ji netyčia užregistravo pataisas, kuriomis būtų dekriminalizuojamas ir disponavimas sunkiaisiais narkotikais. Iš tikrųjų klydo tie, kurie manė, kad čia įsivėlė klaida… Paaiškėjus, kad kalbama ne tik apie kanapes, Morgana nė kiek nesutriko, tik pakeitė dainą: anot jos, siūloma dekriminalizacija yra būtina siekiant tikslo gydyti nuo narkotikų priklausomus asmenis.
Toks atsakomybės panaikinimas greičiausiai lemtų prekybos narkotikais plėtrą ir, aišku, juos vartojančių asmenų skaičiaus augimą
Toks naratyvas papirko ne vieną. Argi žmoniška bausti sergantį žmogų? Tačiau, atsiribojus nuo emocijų, tokia argumentacija, švelniai tariant, keista. Jeigu disponavimas narkotikais traktuojamas tik kaip nedidelis nusižengimas, – netiesiogiai skatinamas narkotikų vartojimas. Kodėl? Nes sankcija už neleistiną veiksmą jau nebeatliktų savo prevencinės funkcijos, kadangi bausmė būtų tik simbolinė. Ką jau kalbėti apie tai, kad administracinė teisena iš teisėsaugos atima esminius ginklus kovoje su narkotikų platinimu. Net ir su įkalčiais sulaikytas „mažmenininkas“ visuomet disponuos tik „nedideliais kiekiais“ ir juos turės „tik savo reikmėms“. Argi manoma, kad vadinamieji dyleriai su savimi nešiosis pusę kilogramo žolės? Tikrai ne, nes 5 gramai, kuriems bus taikoma tik administracinė atsakomybė, leis šio „džiaugsmo“ parduoti mažiausiai penkiems žmonėms. Taigi valstybei tokias veikas nutarus laikyti mažareikšmėmis, akivaizdu, kad jas aiškintis ir įrodinėti būtų tiesiog per brangu. Štai to iliustracija: ar nors vienas esame girdėję apie tai, kad būtų nubaustas viešojo transporto stotelėje rūkęs asmuo? O juk toks draudimas egzistuoja ir už jį yra taikoma administracinė atsakomybė.
Yra toks posakis: „Kuo susirgai, tuo ir gydykis“. Tačiau čia ne tas atvejis, kai būtų galima eksperimentuoti išbandant liaudiškų priemonių veiksmingumą praktikoje. Apskritai sunku suprasti priežastinį ryšį tarp gydymo ir sankcijos, nors M. Danielė aiškina, kad tai ir efektyviausias kelias kovoje su priklausomybėmis – dekriminalizacija. Bet jeigu asmuo serga – jis ar jo artimieji bet kada gali kreiptis pagalbos. Visiškai neaišku, kodėl ir kaip palengvinta sankcija galėtų paskatinti gydytis (arba kodėl kitokia sankcija gali atgrasyti nuo gydymosi). Jeigu supranti, kad reikia gydytis – gydysies, o jeigu ne – nesigydysi, nepriklausomai nuo to, kokios bausmės būtų taikomos už disponavimą tave žalojančiomis medžiagomis. Prevencija, gydymo sistemos tobulinimas gali gyventi savarankiškai – tam visiškai nereikia dekriminalizuoti disponavimo amfetaminais.
Keistas dekriminalizacijos ir gydymo temų susiejimas naudingas specialistams ir funkcionieriams, dirbantiems su žmonėmis, kenčiančiais nuo narkotikų priklausomybės – jie turi savų sumetimų aktyviai stoti į Morganos Danielės pusę. Kalbėdami apie dekriminalizaciją, jie nuolat kartojo, kad reikės sukurti ir plėsti nuo narkotinių medžiagų priklausomų žmonių gydymo sistemą. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad reikės daugiau pastatų, daugiau įrangos, viešųjų pirkimų, daugiau specialistų, daugiau atlyginimų, paprastai tariant – pinigų, kurie būtų skaičiuojami dešimtimis milijonų. Bet čia projekto teikėjų, ir juos palaikančiųjų argumentacija ir vėl šlubuoja – jeigu manoma ir teigiama, kad dekriminalizacija sumažins problemą, kodėl numanoma, kad poreikiai gydymui augs?
Kalbėdami apie dekriminalizaciją, jie nuolat kartojo, kad reikės sukurti ir plėsti nuo narkotinių medžiagų priklausomų žmonių gydymo sistemą.
Kalbant apie pinigus, ne mažiau svarbu ir tai, jog dekriminalizacijos šalininkai teigia, kad nuo narkotinių medžiagų priklausomų asmenų gydymo sistemos kūrimas ir pats gydymas turėtų būti finansuojamas iš jau ir taip gana skylėto Privalomojo sveikatos draudimo fondo, t. y. pinigais, surenkamais iš dirbančiųjų. Dėl nuolatinio deficito tas lėšas nori nenori teks paimti iš kitų ligonių, kurių daugumą ligos užklupo ne dėl jų pačių gyvenimiškų pasirinkimų.
Dar vienas dekriminalizacijos šalininkų mėgstamas argumentas – vadinamoji Vakarų patirtis. Remdamiesi ja, jie teigė, kad šalyse, kur disponavimas narkotinėmis medžiagomis buvo dekriminalizuotas, situacija dėl narkotikų vartojimo bent jau nepablogėjo, jeigu ir nepagerėjo. Ar tai yra tiesa – klausimas, nes štai, pavyzdžiui, Estijoje dekriminalizavus narkotikus buvo fiksuotas milžiniškas mirčių nuo narkotikų perdozavimo šuolis. Svarbu pabrėžti ir tai, kad šių medžiagų vartojimas gali objektyviai neatsispindėti statistikoje.
Žiūrint į statistiką, visuomet yra svarbu atsižvelgti į tai, kokiu metodu ir tikslumu ji vedama. Labai tikėtina, kad taikant administracinę teiseną disponavimas narkotikais statistikoje neatsispindėtų. Štai pavyzdžiui, jeigu už disponavimą narkotikais skiriama iki 20 eurų bauda, kyla pagrįstas klausimas, ar darbais apkrauta policija turės laiko skirti dėmesio kiekvienam kažką rūkančiam ar keistokai besielgiančiam asmeniui? Svarbu nepamiršti, kad jį dar reikės vežti, tikrinti ir įrodinėti apsvaigimo laipsnį bei kt. Kažin, ar policija turės tiek laiko tam, kas laikoma mažareikšmiu pažeidimu. Tad tokie atvejai nepateks į statistiką, o tada bus galima, neva remiantis statistika, skleisti melą, kad narkotikų vartojimas neaugo.
Kaip dekriminalizacija gali paveikti narkotikų, ypač stipriųjų, vartojimą ir jų paplitimą, apskritai nebuvo diskutuota. Projekto teikėjai, susiradę sau patogius partnerius, kreipė diskusiją tik viena, sau patogia kryptimi, neturėdami nei noro, nei poreikio diskutuoti nei su visuomene, nei su šioje srityje dirbančiais kitų sričių specialistais. Kur tai matyta, kad kalbant apie narkotikus, jų žalą ir (arba) galimą poveikį, nebūtų klausiama švietimo bendruomenės ar policijos atstovų nuomonės?
Labai tikėtina, kad taikant administracinę teiseną disponavimas narkotikais statistikoje neatsispindėtų.
Nepaisant to, kad šiais laikais kanapės ir jų produktai dažniausiai yra „stiprinami“ cheminėmis priemonėmis, vis dėlto, „žolė“ yra viena, o ekstazis, amfetaminai, LSD, kokainas ir heroinas yra visai kas kita – tai visiškai skirtingos savo prigimtimi, sukeliama priklausomybe ir keliama žala sveikatai medžiagos, dėl kurių dekriminalizavimo buvo būtina atskira diskusija. Tačiau M. Danielė tiesiog pakišo viską po kovos už kanapių dekriminalizavimą vėliava. Matant švietimo sistemos, medicinos ir prevencinių programų problemas ir žinant, kaip bus apribotos policijos galimybės kovoti su narkotinių medžiagų plitimu, optimizmui erdvės nelieka: vargu ar mūsų šalis yra pasirengusi iššūkiams, kuriuos atneš stipriųjų narkotikų dekriminalizavimas.
Ar tai reiškia, kad reikia visuomet bausti? Tikrai ne. Ir norint sekti Vakarų pavyzdžiu, keisti požiūrį į organinės kilmės svaigiąsias medžiagas, siekiant liautis bausti „už suktinę“, pakaktų Baudžiamajame kodekse padaryti išimtį tam tikrai grupei narkotinių medžiagų, pavyzdžiui, kanapėms. Esant pakankamai svariems argumentams, galima daryti ir platesnę išimtį, tarkime, „lengvosioms narkotinėms medžiagoms“, kuria būtų aiškiai sutarta, kad ši kategorija apima tik pačią mažiausią žalą darančias, sunkios priklausomybės nesukeliančios medžiagos. Tai leistų ne tik rasti sveiką kompromisą, bet ir užsitikrinti daug platesnę paramą projektui. Tačiau, panašu, kad dekriminalizavimo projekto autorių tikslas – ne tas. Sprendžiant iš jų viešų pasisakymų apie narkotinių medžiagų rinką ir atskirų narkotikų rūšių pardavimo tvarkos kūrimą, galima numanyti, kad siūloma dekriminalizacija matoma kaip tarpinis žingsnis siekiant visiškai įteisinti narkotines medžiagas Lietuvoje.
