Nacionalinio susitarimo dėl švietimo politikos idėja turi ypatingą reikšmę. Jos svarba gerokai peržengia rutininius švietimo politikos klausimus. Švietimo politika yra vienas esminių gerovės valstybės elementų. Kas dar svarbiau – visos pagrindinės šalies politinės partijos – tiek iš dešinės, tiek iš kairės – pabrėžia švietimo reikšmę Lietuvos ateičiai sukurti.
Investicijos į žmogiškąjį kapitalą nuo pat mažens ir lygių galimybių gauti kokybišką švietimą užtikrinimas kiekvienam šalies gyventojui teikia visokeriopą naudą tiek individo, tiek visuomenės lygiu. Be to, aktyvi ir įtraukianti švietimo politika sudaro sąlygas įgalinti žmogų, kuria jų tarpusavio solidarumo saitus ir skatina visuomenės pažangą.
Sumanymas, kad šiaip jau priešiškai viena kitos atžvilgiu nusiteikusios politinės jėgos sueitų ir sutartų dėl bendrų švietimo politikos gairių, yra labai ambicingas. Tačiau sėkmės atveju mes galėtume kalbėti apie realią viltį, kad politinės partijos labiau viena kita pasitikėtų ir taip prisidėtų prie telkiančios politinės kultūros puoselėjimo.
Visgi Vyriausybės teikiamas svarstyti susitarimo projektas labiau nuvilia nei džiugina. Toks tekstas, koks yra dabar paruoštas, nesiūlo būtinų sprendimų susikaupusioms švietimo problemoms spręsti. Priešingai, gana aptakus tekstas, nepasižymintis sveika ambicija, gali padaryti meškos paslaugą. Užuot suvienijęs svarbiems darbams atlikti, jis ne tik ignoruotų susiklosčiusią ydingą padėtį švietimo srityje, bet dar ir pateisintų požiūrį, kad būtini tik kosmetiniai patvarkymai.
Švietimo politika yra vienas esminių gerovės valstybės elementų.
Taip pirmiausia yra dėl ydingo būdo, kaip ruošiamas šis susitarimas. Jį kol kas už uždarų durų rengė politinių partijų atstovai, vadovaudamiesi principu „susitarkime dėl ko galime susitarti“. Taip nueita mažiausio bendrojo vardiklio paieškos keliu. Tokiu būdu nebeliko nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos rekomenduojamo tikslo skirti švietimui bent 6% nuo BVP, nei kitų šios politikos srities proveržiui būtinų sprendimų.
Procesas būtų daug produktyvesnis, jei atskaitos tašku būtų ne siekis suderinti partijų programines nuostatas, o objektyvus švietimo Lietuvoje padėties įvertinimas. Toli jo ieškoti nereikia. Kasmet Europos Komisija teikia Europos semestro ataskaitą įvertindama kiekvienos ES valstybės narės pažangą siekiant strateginių ES lygiu iškeltų tikslų. Švietimo politikai čia skiriamas didelis dėmesys.
Lietuva, deja, lyginant su kitomis ES valstybėmis narėmis, vertinama prastai. Ir Europos Komisija metai iš metų kartoja tas pačias pastabas. Pavardinsiu keletą jų iš paskutinės skelbtos Europos semestro ataskaitos.
„Mokinių mokymosi rezultatai yra prastesni už ES vidurkį, nors nuo 2015 m. šiek tiek pagerėjo.
Maždaug 40 proc. mokinių, priklausančių žemiausiam socialiniam ir ekonominiam kvartiliui, neįgyja minimalių skaitymo įgūdžių.
Vyriausybės teikiamas svarstyti susitarimo projektas labiau nuvilia nei džiugina.
Pedagogai senėja. 50 metų ar vyresnių priešmokyklinio ugdymo pedagogų ir mokyklų mokytojų dalis 2017 m. buvo 40 proc. (ES – 24 proc.). Ateityje pedagogų trūkumo problemą padidins tai, kad mokytojo profesiją faktiškai pasirenka mažiau nei 15 proc. pedagogines studijas baigusių absolventų.
Visą darbo dieną dirbančio pagrindinio ugdymo mokytojo darbo užmokestis, net ir pakoreguotas pagal perkamąją galią, yra beveik 60 proc. žemesnis už ES vidurkį. Karjeros pabaigoje mokytojų darbo užmokestis padidėja tik 7,2 proc., palyginti su 60 proc. ES. Tai yra mažiausias darbo užmokesčio didėjimas ES.
Dalyvavimas ikimokyklinio ugdymo sistemoje didėja, bet jos prieinamumas užtikrintas dar ne visiems. 2017 m. šioje sistemoje dalyvavo 92 proc. vyresnių nei ketverių metų vaikų, tai yra 0,5 proc. punkto daugiau nei 2016 m., tačiau mažiau nei 95 proc. ES vidurkis. Oficialių priežiūros paslaugų, teikiamų jaunesniems nei trejų metų vaikams, rodiklis nekito ir 2018 m. išliko 21 proc. (20 proc. 2017 m.) ir yra vis dar gerokai mažesnis nei 35 proc. ES vidurkis.
Aukštąjį išsilavinimą yra įgiję tik 16 proc. asmenų iš mažiausių pajamų kvintiliui priskiriamų namų ūkių, palyginti su 80 proc. namų ūkių didžiausių pajamų kvintilyje.
Suaugusiųjų dalyvavimas mokymosi programose tebėra neaktyvus. Suaugusiųjų dalyvavimas mokymosi programose 2018 m. sudarė 6,6 proc. ir tebebuvo gerokai mažesnis už 11,1 proc. Bazinių ir aukšto lygio skaitmeninių įgūdžių lygis tebėra žemesnis už ES vidurkį: 44 proc. 16–74 m. lietuvių nesinaudoja skaitmenine aplinka ir neturi bazinių skaitmeninių įgūdžių.“
Būtent šie faktinės padėties palyginimai, o ne paskirų partijų ideologinės projekcijos turėtų būti esminėmis gairėmis siekiant ilgalaikių sprendimų.
Svarbu pažymėti, kad pagal švietimo sektoriaus finansavimą, taip pat mokinių mokymosi rezultatus ir kitus parametrus mes vis labiau atsiliekame ne tik nuo labiausiai išsivysčiusių Vakarų Europos valstybių, bet ir nuo artimiausių ES kaimynų: estų, latvių, lenkų.
Bet koks strateginis Lietuvos švietimo politikos dokumentas, įskaitant ruošiamą susitarimą tarp politinių partijų, turi atsakyti, kaip konkrečiai sprendžiamos šios įsisenėjusios problemos. Ant kortos – laisvos Lietuvos, paremtos visų žmonių lygių galimybių idėja, likimas.
