Tvari gamyba ir aplinkosauga – neatsiejami dalykai. Kovos su klimato kaita kontekste kone kiekviena įmonė jaučia (ar bent jau turėtų jausti) pareigą savo gamybos ir veiklos procesus organizuoti taip, kad neigiamas poveikis aplinkai ir žmonių sveikatai būtų kuo mažesnis. Vieni tai daro dėl nuoširdžiai jaučiamos socialinės, aplinkosauginės atsakomybės, kiti dėl ekonominių sumetimų, o dar kiti bando prisitaikyti prie aktualijų ir tikisi, kad pasirinkta atsakinga (marketingo) kryptis padės pritraukti naujų klientų ir gauti naujų užsakymų.
Gaila, tačiau labai dažnu atveju deklaruojamas požiūris į tvarią veiklą ir atsakingą požiūrį į gamtą bei aplinką tėra tik tuščios deklaracijos. Atsakingą požiūrį į aplinką ir žmonių gerovę deklaravusi „Grigeo Klaipėda“ eilę metų į Kuršių marias leido tonas nevalytų nuotekų.
Klaipėdos prokurorai perdavė teismui surinktą medžiagą dėl Kuršių marių taršos nuotekomis, o įmonei už taršą gresia ne tik 5 mln. eurų dydžio bauda, tačiau gali tekti atlyginti ir 48 mln. eurų dydžio gamtai padarytą žalą. Bandydama išvengti milijoninių baudų ir žalų įmonė vėl deklaruoja grįžusi prie atsakingo požiūrio į aplinką ir, kad tik nereikėtų mokėti pinigų, siūlosi pagerinti sąlygas Kuršių marių pakrantėse perintiems paukščiams ir nupjauti marių krantuose augančias nendres. Juokinga.
Tuščių deklaracijų pavyzdžių galima rasti ir valstybės valdomose įmonėse. Štai „Lietuvos geležinkeliai“ (LTG) deklaruoja, kad vykdydama kasdienę veiklą LTG investuoja į pažangių, taršą ir energetines sąnaudas mažinančių bei aplinką tausojančių technologijų vystymą, o tą darydama vadovaujasi Nacionaline aplinkos apsaugos strategija ir kitais dokumentais.
Pirma, kažkas turėtų įmonės vadovybei pasakyti, kad nors ir aktualios redakcijos, Nacionalinė aplinkos apsaugos strategija yra moraliai pasenęs dokumentas, o jame numatyti aplinkosauginiai tikslai nei iš tolo neprilygsta iššūkiams, kuriuos kelia klimato kaita.
Antra, viešai deklaruodama socialiai atsakingas įmonės veiklos sritis, tarp kurių, žinoma, ir aplinkos apsauga, įmonė kone kasmet perka ir geležinkelio bėgius purškia liūdnai pagarsėjusiu „Roundup“ glifosatiniu herbicidu. Atsakingas požiūris į aplinkosaugą atsiranda ne tada, kada tai deklaruoji savo internetinėje svetainėje, bet kai imiesi realių veiksmų. Didžiausios Europos geležinkelio kompanijos ne tik testuoja, bet ir naudoja netaršias geležinkelių bėgių apsaugos priemones, o mes šimtus kilogramų nuodų purškiam ant savo žemės.
Tuo tarpu „Kauno švaros“ atvejis yra sudėtingesnis ir reikalauja atskiro dėmesio. Pagrindinis įmonės tikslas – apsaugoti gamtą ir žmonių sveikatą nuo atliekų taršos poveikio. Įmonė mus nuo jo apsaugos, tačiau kas apsaugos nuo įmonės naudojamo transporto teršalų neigiamo poveikio? Gausiai apgyvendintoje Kauno miesto teritorijoje įsikūrusi įmonė kasdien vykdo intensyvią pramoninę veiklą, kurios neigiamas pasekmes jaučia ne tik ten gyvenantys, bet ir visi Kauno miesto gyventojai.
Kai Europos miestai vienas po kito į savo teritorijas nebeįsileidžia dyzelinių automobilių, kai kurios mūsų šalies savivaldybės vis dar perka dyzelinu varomus autobusus viešajam transportui, todėl įtariu, kad „Kauno švaros“ taip pat laukia ilgas kelias iki kol bus pradėta galvoti apie netaršių transporto priemonių naudojimą įmonės veiklos procesuose. Tačiau delsti nebegalima.
Žmonių gyvenimo trukmė didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tame tarpe ir Kaune, yra trumpesnė nei regionuose. Daugiausiai tai siejama su oro tarša, kurios didžioji dalis miestuose atsiranda dėl naudojamo transporto. Kam mane saugoti nuo atliekų taršos poveikio, kai taršaus transporto poveikis žmogaus sveikatai yra žymiai didesnis?
Pažangūs Europos miestai saugodami savo gyventojų sveikatą ne tik neįsileidžia dyzelinu varomų automobilių, bet senų seniausiai visas bent kiek taršesnes ar neigiamą poveikį aplinkai darančias įmones iškėlė už miestų ribų. Sudėtingiau iš miesto iškelti būtų privačią, neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai darančią kompaniją, tačiau ir tam egzistuoja įvairūs ekonominiai mechanizmai ir priemonės.
Tuo tarpu mes šiandien kalbame apie savivaldybės įmonę, kurios iškėlimui į pramoninę miesto zoną pakaktų tik politinio sprendimo. Neabejoju, gerai paieškojus, būtų galima atrasti tinkamesnį sklypą naujai „Kauno švara“ teritorijai, kuriame vykdoma veikla nebevargintų gyventojų, o logistinius procesus būtų galima organizuoti taip, kad įmonės transportui nebereikėtų atliekų vežti į intensyvaus eismo zoną su gausybe šviesoforų, būtų taupomi resursai ir tausojama aplinka.
Aišku, visada galima ir nieko nedaryti.
Aurimas Rabačius yra Lietuvos socialdemokratų partijos Kauno miesto skyriaus tarybos narys
