Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija (COP 26), vykusi Jungtinėje Karalystėje, Glazge pasibaigė daugelio nusivylimu. Aukščiausio lygio pasaulio vadovų susitikimas vis baigiasi gražiomis kalbomis, bandymu nuleisti kartelę įsipareigojimams, tačiau net ankstesniuose susirinkimuose priimti įsipareigojimai nėra įgyvendinami, o reikšmingų, situaciją radikaliai galinčių keisti sprendimų – mažoka.
Labai gerai šią situaciją iliustruoja ko gero žinomiausios klimato aktyvistės, kalbančios ateities kartų balsu, švedės Gretos Thunberg žodžiai: „30 metų jie darė bla, bla bla ir kur tai nuvedė? (…) Tai yra mūsų lyderių, sąmoningai vengiančių veikti, esamų ir būsimų kartų išdavystė“.
Giriamasi rezultatais, dėl kurių nereikėjo jokių pastangų
Lyderystės stoka akivaizdi ir Lietuvos aplinkosaugos politikoje. Vis dar ramiai važinėjame į Jungtinių Tautų klimato kaitos susitikimus, girdamiesi savo pasiekimais, kurie nėra mūsų pastangų rezultatas.
Iš tribūnos giriamės, kad pasiekėme ir net viršijome šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, lyginant su 1990-aisiais metais. Bet tai įvyko dėl taršios ir neefektyvios sovietinės pramonės žlugimo. Tik dėl to galime girtis, kad Europos Sąjungos iškeltą tikslą – iki 2020-ųjų metų 20 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją – viršijome, jį sumažindami net iki 58 proc. Gera būti lyderiais, kai dėl to nelabai reikėjo ir vargti?
Visgi, artimiausiais dešimtmečiais vargo tikrai bus. Jei iki 2030 metų išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti 70 proc., palyginti su 1990 metų lygiu, ir bent 50 proc. mūsų elektros energijos poreikių patenkinti iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių išsikeltus tikslus, ko gero pasieksime, tai palaipsniniam perėjimui prie klimatui neutralios ekonomikos, bus nemažas iššūkis.
Vis dar neatplaukianti renovacijos banga
Nuo 2005 m. pagal Daugiabučių namų modernizavimo programą Lietuvoje yra renovuoti 2939 daugiabučiai, o daugiau nei 1700 daugiabučių vyksta modernizavimo darbai.
Aplinkos ministerijos tikslas – 1000 renovuotų daugiabučių kasmet. Visgi pagal daugiabučių modernizavimo programą per 2020 m. atnaujinta kiek daugiau nei 300 namų, šiuo metu laukiamos paraiškos kitiems metams ir tikimasi, kad jų bus apie 600.
Vilniuje tik 7 proc. daugiabučių namų yra renovuoti. Taip reklamuotos renovacijos bangos kažkaip nematyti. Kyla klausimas – kelinta karta pagaliau sulauks renovacijos pabaigos, jei judėsime tokiais lėtais tempais?
Vilniuje šildydamiesi ir toliau deginsime iškastinį kurą?
Vilniuje stringa ne tik renovacija, bet ir kogeneracinės jėgainės statybos. Daugelis savivaldybių centralizuotame šildyme perėjo nuo brangių dujų prie biokuro, todėl jos nepajus kainų už šildymą šuolio. Tuo tarpu sostinės gyventojai, kol nebus pastatyta kogeneracinė jėgainė, ne tik turės iki 60 proc. už šildymą mokėti brangiau, bet ir toliau šildymui naudoti iškastinį kurą.
Dėl Vilniaus miesto vadovų, kurie užsižaidė viešųjų ryšių projekčiukuose, neveiklumo priimant esminius sprendimus dabar kenčia ne tik miestiečių piniginės, bet taip pat dėl oro taršos – ir gyventojų sveikata.
Kada tvaresnis transportas bus įperkamesnis, o kelionės juo – patogesnės?
Tvaresnio transporto skatinimas Lietuvoje taip pat vyksta vangiai. Aplinkos ministerija žmonių persėsti iš taršaus transporto į elektromobilius nesuvilioja net kompensacine sistema. Vis dar keli milijonai eurų laukia, kol bus išdalinti kompensacijoms, bet norinčių jas gauti – mažoka. Vietoje to ieškoma greitų sprendimo būdų – automobilių taršos mokesčiai, kurie nepaskatins tų, kurie važinėja senu kledaru persėsti į elektromobilį tol, kol nebus sukurta tinkama jiems infrastruktūra, o valstybė neprisidės prie jų įperkamumo didinimo.
Nekalbu apie didesnes kompensacijas įsigyti naujam „Tesla“ automobiliui. Kompensacijos turi būti tokiems elektromobiliams, kurie gali būti įperkami daug kam, tačiau dabar jų įsigijimo valstybė nekompensuoja. Šiuo metu kompensuojami tik elektromobiliai, pagaminti nuo 2016 metų. Aplinkos ministerija turėtų apgalvotai rengti ir įgyvendinti programas elektromobilių įsigijimui, kad jos būtų patrauklios visiems, o ne tik turtingiesiems.
Dar vienas gluminantis sprendimas – Aplinkos ministerija, užsibrėžusi grandiozinius planus ateityje atsisakyti iškastiniu kuru varomų automobilių, vis dar valstybiniu lygmeniu skatina juos pirkti skirdama 1000 eurų dotaciją atsisakiusiems seno taršaus automobilio. Ar matote tame logiką?
Skatindami gyventojus atsisakyti automobilių taip pat turime galvoti ir apie viešąjį transportą. Turime ne siaurinti ir taip prastas miestų gatves, o iš esmės atnaujinti, elektrifikuoti visuomeninį miestų transportą. Jei viešasis transportas atitiktų visuomenės lūkesčius, maršrutai būtų patogūs, susisiekimas greitas, o pats transportas – nemokamas, sulauktume realaus automobilių skaičiaus miestuose mažėjimo.
Elektromobilių žmonės nesirinks, kol nebus sutvarkyta infrastruktūra
Kol Aplinkos ministerijoje tvyro tyla dėl tvaraus transporto infrastruktūros plėtros, iniciatyvos imasi Susisiekimo ministerija, planuodama per tris metus viešų ir pusiau viešų elektromobilių įkrovimo prieigų skaičių padidinti 11 kartų. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 360 tokių įkrovimo prieigų, o 2024 m. pabaigoje jų planuojama jau apie 3960.
Seime priimtoje Nacionalinės klimato kaitos valdymo darbotvarkėje numatyta, kad iki 2030 metų lengvųjų (M1 klasės) elektromobilių skaičius sudarytų ne mažiau kaip 50 proc. visų M1 klasės automobilių. 2021 m. lapkritį Lietuvoje įregistruota tik 4160 elektromobilių, kurie sudaro vos 0,25 proc. visų automobilių (iš viso Lietuvoje įregistruotas 1602541 lengvasis automobilis).
Net ir 11 kartų padidinę viešų elektromobilių įkrovimo stotelių skaičių, tačiau pamiršę jas įrengti daugiabučių kiemuose, planuojamo rezultato nepasieksime.
Žuvitakis Kaune labiau rūpi Susisiekimo ministerijai, o ne Aplinkos
Ne tik elektromobiliams įkrauti reikalingos infrastruktūros plėtros klausimu Susisiekimo ministerijai vadovaujantis Marius Skuodis perima lyderystę iš aplinkos ministro Simono Gentvilo.
Kaune neseniai pasirašytas memorandumas dėl laivybos šliuzo per Kauno hidroelektrinės užtvanką įrengimo. Šis šliuzas turėtų sujungti Nemuno aukštupį ir žemupį, be to, prie jo siekiama įrengti žuvitakį, kuris užtikrintų žuvų migraciją lašišinėms žuvims.
Taip, laivyba susisiekimo ministerijos sritis, bet žuvitakio problema sena, nejudinta daugybę metų. Net Prezidentas Valdas Adamkus žuvitakio prie Kauno hidroelektrinės nebuvimą vadino nusikaltimu prieš valstybės interesus. Bent jau Susisiekimo ministerija padės spręsti įsisenėjusias aplinkosaugines problemas… Tačiau, galime tik spėlioti, kiek laiko užtruks žuvitakio įrengimas be Aplinkos ministerijos lyderystės.
Kada Aplinkos ministerija parodys lyderystę traukiant tinklus iš Kuršių marių?
Verslinė žvejyba Kuršių mariose vis dar yra viena iš didžiausių kliūčių lašišoms pasiekti savo nerštavietes, iki kurių jos plaukia šimtus kilometrų. Nors Kuršių mariose lašišų ir šlakių verslinė žvejyba draudžiama, o į gaudykles pakliuvusias šias žuvis privaloma, nepaisant jų gyvybingumo, paleisti atgal į vandenį, o užsiimantys versline žvejyba nebegali piktnaudžiauti ir pasiimti negyvybingų lašišų, tačiau tai žuvų neapsaugo nuo patekimo į žvejybos įrankius ir žuvimo juose. Jų migracijos kelias dažnai ir baigiasi žvejų įrankiuose. Leisdami verslininkams žvejoti Kuršių mariose, negalime užtikrinti lašišinių žuvų migracijos kelių ir nerštaviečių apsaugos, žuvų išteklių atsikūrimo.
Seimui šioje kadencijoje yra pateikti teisės aktai, kuriais siekiama drausti komercinę žvejybą Kuršių mariose, tačiau jų svarstymas sustojęs, laukiamų dokumentų dėl kompensacijų verslininkams tvarkos dar nėra. Kiek dar truks tyla?
Punios šilo rezervato išplėtimo planas nugrimzdo į užmarštį?
Juokais norisi paklausti, o gal susisiekimo ministro pagalbos Aplinkos ministerijai reikėtų ir miškų politikos įgyvendinimo klausimais?
Neseniai Lietuvoje viešėjusi pasaulinio garso antropologė, gamtosaugininkė, žymiausia orangutangų tyrinėtoja Birutė Galdikas nusivylė išgirdusi, kad Lietuvoje miško plotai užima tik apie 35 proc. (ir tai – skaičiuojant pagal tarptautinę metodiką, o pagal lietuvišką – viso labo 33,7 proc.). Tuo tarpu, palyginimui, miškingumas Latvijoje sudaro beveik 55 proc., Estijoje – 56 proc.
Sunkiai gimdomo Nacionalinio miškų susitarimo vizijoje numatoma Lietuvos miškingumą iki 2050 metų padidinti iki 40 proc. Griežtos apsaugos miškų, kurių dabar Lietuvoje yra vos 1 proc., iki 2030-ųjų metų turės atsirasti ne mažiau nei 10 proc., nes to reikalauja Europos Sąjungos direktyvos.
Punios šilo – vienos iš vertingiausių sengirių – rezervato išplėtimo planas tarsi nugrimzdo į užmarštį. Jis tampa aplinkosauginio neveiklumo simboliu. Jei Aplinkos ministerija niekaip negali patvirtinti Punios šilo rezervato išplėtimo plano, kaip ji sugebės susidoroti su kitomis saugomomis teritorijomis, kurių griežtos apsaugos plotai taip pat turės didėti?
Nors Simonas Gentvilas žadėjo, kad Punios šilo rezervato išplėtimo planas, stabdytas ankstesnio ministro, bus pradėtas įgyvendinti, tačiau po visuomenei pristatyto „skylėto“ varianto, viskas paslaptingai nutilo.
Tiesiai iš Glazgo suduoti smūgį Lietuvos aplinkosaugai
Tyla, nepatogių klausimų vengimas prasilenkia su lyderyste. Visuomenės lūkestis – ne slapukavimas ir „bla, bla, bla“, o realūs veiksmai, kurių šiandien pristingama.
