Lietuva jau tapo visos Europos Sąjungos rekordininke pagal infliacijos rodiklį. 8 proc. peršokęs kainų augimas tampa skaudžiu finansiniu iššūkiu Lietuvos gyventojams, ypač gyvenantiems iš pensijų, vidutinių ar mažesnių atlyginimų.
Eurostat paskelbė duomenis, kurie rodo, kad Lietuva tapo išskirtine Europos sąjungos valstybe, pasiekusia nelauktas ir Lietuvos banko neprognozuotas infliacijos aukštumas.
Dabartiniai valdantieji, ilgai raminę, kad infliacija smarkiai neaugs ir ją kompensuos augančios algos bei padidintos pensijos, matyt, per daug galvos ir nesuka, nes išties dėl kylančių kainų auga ir į biudžetą plaukia vis didesnė pridėtinės vertės mokesčio dalis.
Labai patogios neplanuotos iždo pajamos. Taigi valstybės finansus tvarkantiems valdantiesiems infliacija yra palanki, o ir iš jų laikysenos matosi , kad jie – „nieko prieš“, netgi už.
Tuo metu infliacija ryja simboliškai pakeltas pensijas, daugelį metų žmonių kauptas santaupas. Skaudžiausia – mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms: pensininkams, šeimoms su vaikais, vienišiems tėvams ar mamoms, neįgaliesiems, netgi vidutines pajamas gaunantiems žmonėms, kuriuos slegia ilgalaikės paskolos, nuomos įsipareigojimai. Žmonės savo pajamas suplanuoja iki euro, bet pernakt pašokus būtiniausių prekių ar paslaugų kainoms, jie lieka „ant ledo“.
Valstybė turėtų daryti viską, kad užbėgtų už akių tokiai situacijai, kai minios žmonių pasmerkiami skursti. Kaip rodo netolima praeitis, toks šokas nelieka be pasekmių: tai liudija masinės migracijos, demografijos blogėjimo procesai, ką jau kalbėti apie ekonomiką.
Statistikos departamento duomenimis, daugumoje ūkio sektorių algos augo lėčiau, nei kilo kainos, kitaip tariant, algų perkamoji galia sparčiai mažėjo.
Valdantieji noriai praleido visas progas padidinti algas biudžetininkams ir taip suteikti impulsą tolygiam algų kilimui privačiame sektoriuje. Tie atlyginimai, kurie didėja, didėja labai netolygiai: kažkodėl labiausiai jie didėjo nuostolius patiriančiame energetikos sektoriuje, kurio kaštai jau gula ant gyventojų pečių.
Energetikos ir bankų sektoriuose algos kilo sparčiau nei infliacijos kreivė. Praeitų metų pabaigoje bankininkai uždirbdavo 60 proc. daugiau nei vidutinis šalies darbuotojas, o energetikai – 16 proc. daugiau. Šiandien bankininkų algos jau 71 proc. didesnės už vidutinio darbuotojo, o energetikų – 32 proc.
O švietimo darbuotojų? Jie vėl krito nelygioje kovoje su infliacija. Pedagogų algos dabar yra 8 proc. mažesnės už šalies vidurkį, nors dar prieš pusmetį atitiko šalies vidurkį.
Valdantiesiems labai patogu nematyti nei Europai akis badančios infliacijos, nei Lietuvos žmonių pajamų augimo netolygumo. Tiesiog palanku disponuoti neplanuotomis pajamomis, dėl infliacijos plaukiančiomis į biudžetą. Problemų nemato nei energetikai, nei bankininkai.
Štai Lietuvos bankas rugsėjį paskelbtoje makroekonominėje prognozėje teigia, kad „antrasis karantinas nesustabdė Lietuvos ekonomikos plėtros“. Ir guodžia tuo, kad jau 2022 m. „infliacija šiek tiek sumažės“ ir sudarys 2,6 proc. Tiesa, Lietuvos bankas pripažįsta, kad ankstesnės jo prognozės nepasitvirtino: infliacija Lietuvoje šiemet bus didesnė, nei prognozuota anksčiau.
Tikėtina, kad Lietuvos banko ir valdančiųjų svajonei 2022-aisiais suvaldyti kainų augimą nelemta išsipildyti. Kainų augimas gali net paspartėti. Per pastaruosius dvejus metus pasaulio gamyba neaugo, o pinigų masė apyvartoje sparčiai didėjo. Maždaug 30 proc. daugiau pinigų, esant tam pačiam prekių kiekiui, – paprastai tai reiškia infliaciją.
Didmeninės kainos Lietuvoje 2021 m. jau išaugo apie 15 proc., t. y. daugiau nei parduotuvėse. Skaitytojui paliekame atspėti, ar parduotuvės dengs skirtumą iš savo pelnų, ar perkels jį vartotojams.
Šiandien Europai stinga dujų, anglies, vakcinų, elektronikos elementų. Daugelis prekių šiuolaikinėje ekonomikoje tiekiamos pagal ilgalaikes fiksuotų kainų sutartis. Prekių trūkumas reiškia, kad ateities sutartyse kainos bus didesnės.
Tuo metu Lietuvos valdžia ne tik užsimerkia prieš infliacijos grėsmes, bet kartais ją net skatina. Pavyzdžiui, energijos kainos šalyje būtų mažesnės, jei energetikos ministras galvotų ne tik apie tai, kaip nepirkti elektros energijos iš rytinių kaimynų, bet ir apie tai, kaip apriboti Lietuvos energetikų apetitą vartotojų sąskaita didinti savo pelnus ir algas.
Vidaus reikalų ministrei turėtų rūpėti ne tik jos „didžioji siena“, bet ir Lietuvos regionai, kenčiantys dėl aukšto nedarbo ir nematantys ateities dėl nuolatinių valdžios grasinimų uždaryti mokyklas ir ligonines, „optimizuoti“ teismus ir kitas viešąsias paslaugas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė ėmėsi gąsdinti, kaip išbrauks iš valstybės draudžiamųjų tuos bedarbius, kurie atsisakys siūlomų darbų.
Jeigu valdantieji ir toliau mėgausis infliacijos nešamomis įplaukomis į biudžetą ir nepriims žmonių gerovei reikalingų sprendimų, istorija kartosis. Šių metų vasarą energetikai negalvojo apie ateinančią kalendorinę žiemą ir nesudarė sutarčių dėl reikiamos apimties energetinių išteklių pirkimo. Už šią klaidą šiandien moka vartotojai. Lietuva nebuvo pasiruošusi 2008–2010 m. krizei – ir už tai sumokėjo brangaus skolinimosi sukeltais milijardiniais nuostoliais.
Dabartiniu metu kainos sparčiai auga ne tik Lietuvoje. JAV, Jungtinėje Karalystėje, Europos Sąjungoje jau diskutuojama apie kainų augimo ribojimą. Neabejotina, kad spartaus pinigų spausdinimo politika bus sustabdyta.
Lietuva šiandien gali pasiskolinti tarptautinėse rinkose labai geromis sąlygomis. Šalis gali išleisti kelių milijardų eurų apimties vertybinių popierių emisiją – ir šių pinigų neištaškyti naujoms sienoms statyti ar tiltams griauti, o pervesti į rezervą. Palūkanų normoms pasaulinėse rinkose išaugus, sukauptas rezervas taptų puikia apsauga nuo ateities negandų.
