Lietuvos užsienio politikos formuotojams ir toliau nesutariant dėl taktinių žingsnių mažinant įtampą regione, opozicinė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) penktadienį rengia diskusiją, kurioje su ekspertais aptars susiklosčiusią situaciją.
Diskusijoje „Mėgėjai? Kodėl „vertybinė užsienio politika” primena chaosą” dalyvaus:
- Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) doc. dr. Kęstutis Girnius
- VU TSPMI doc. dr. Liutauras Gudžinskas
- Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslo darbuotojas, istorikas dr. Algimantas Kasparavičius
- Rytų Europos studijų centro (RESC) vyr. politikos analitikas Vladimiras Laučius
Diskusiją moderuos Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojas, istorikas dr. Laurynas Šedvydis
Apie ką kalbėsime?
Pastarieji mėnesiai Lietuvos užsienio politikos fronte yra itin neramūs. Naujausias epizodas – Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pokalbis su Aliaksandru Lukašenka. Po jo sekę aukštų pareigūnų komentarai pademonstravo bendravimo tarp Lietuvos institucijų, atsakingų už užsienio politikos įgyvendinimą, trūkumą.
Vietoje to, jog būtų susimąstyta apie priežastis, dėl kurių Lietuva „apeinama”, dalis valdančiųjų, sakytume, įsijautę į visažinių ir neklystančiųjų vaidmenį, kaitino ir taip sudėtingą situaciją.
Regis, pernelyg karinga retorika ir eksperimentai, kai Lietuva, iškrisdama ir Baltijos ir Šiaurės šalių konteksto, bando demonstruoti lyderystę, nepasiteisina, nes pasekėjų nesulaukia.
„Mėgėjų valanda Užsienio reikalų ministerijoje”, – taip savo komentarą portale DELFI, aptardamas reikšmingiausius diplomatijos įvykius ir Lietuvos vaidmenį, pavadino politologas doc. dr. Kęstutis Girnius.
Diskusijos rengėjų nuomone, didžiausia mūsų užsienio politikos vertybė turėtų būti saugumo ir ekonominės naudos užtikrinimas Lietuvos žmonėms. Juk diplomatijos uždavinys – neatsisakant pagrindinių principų siekti mažinti įtampą pasaulyje, regione.
Taigi kokį signalą Lietuva siunčia tarptautiniams partneriams, kuomet užsienio politikos lauke veikiančios institucijos užsiima viešu santykių aiškinimusi, o išsakomos pozicijos pasikeičia per kelias dienas be aiškaus pagrindimo?
Ar bandydami tapti „lyderiais” netampame mažiau patikimais ir nenuspėjamais? Galų gale, ar toks elgesys nesuteikia papildomos amunicijos nedraugiškoms valstybėms vystyti joms tinkamus naratyvus? Galiausiai koks iš tiesų principų rinkinys slypi už dažnai valdančiųjų naudojamo termino „vertybinė užsienio politika”?
