Sausio pabaigoje kreipiausi į sveikatos apsaugos ministrą, dar kartą prašydamas pateikti tikslią ir detalią informaciją apie ministerijos planuojamą sveikatos sistemos reformą. Priminsiu, kad tuo metu dar nebuvo karo Ukrainoje, o politinės problemos Lietuvoje daugiausiai buvo susijusios su augančiomis šildymo, dujų ir elektros kainomis bei rekordine infliacija.
Ministerijos atsakymą gavau pavėluotai, praėjus teisės aktuose nustatytam maksimaliam terminui. Visiškai suprantu, kad būtent šiuo metu ministerijai labiau rūpi kiti klausimai, tame tarpe klausimai dėl karo Ukrainoje, nei atsakymų rašymas eiliniam Seimo nariui. Tačiau pusantro mėnesio užtrukęs atsakymas mane, švelniai tariant, nuliūdino.
Prieš pradedant analizuoti atsakymą apie numatomą sveikatos reformą, noriu labai aiškiai pabrėžti kelis, mano manymu, labai svarbius akcentus apie socialdemokratų partiją.
Pirma, socialdemokratų požiūris į šią bei kitas reformas. Nesame ir niekada nebuvome reformų priešininkai tik dėl to, kad jas siūlo viena ar kita politinė jėga. Taip, šiuo metu esame opozicijoje, tačiau nuo pat pirmos dienos sakėme ir kartojame – mes esame konstruktyvi opozicija. Mūsų pozicija nesikeičia – kiekvienu atveju gilinamės į siūlomų pokyčių turinį, analizuojame, ar tai atitinka mūsų partijos pozicijas ir supratę, kad nematome esminių prieštaravimų – remiame tokias iniciatyvas.
Ministerijos atsakymą gavau pavėluotai, praėjus teisės aktuose nustatytam maksimaliam terminui.
Antra, socialdemokratai neišnaudoja karo Ukrainoje kaip priemonės savo politiniams tikslams pasiekti. Socialdemokratai smerkia rusiškojo fašizmo agresiją Ukrainoje, smerkia rusiškojo fašizmo vykdomą genocidą prieš taikius Ukrainos gyventojus. Socialdemokratai palaiko visas Lietuvos ir viso demokratinio pasaulio iniciatyvas dėl sankcijų agresoriui, dėl karinės ir humanitarinės pagalbos Ukrainai. Apie tai nuo pat pirmų agresijos akimirkų pasisakėme aiškiai ir nedviprasmiškai, ši pozicija yra nekintanti.
O dabar grįžkime prie numatomos sveikatos reformos, kuri ir toliau kelia nemažas aistras tarp visų Lietuvos žmonių – nuo gyvenančių regionuose, ir ten dirbančių savivaldos politikų bei medikų iki Seimo narių. Kaip ir minėjau – mes esame konstruktyvi opozicija ir visada stengiamės įsigilinti ir suprasti kiekvienos siūlomos reformos esmę. Štai čia ir susiduriame su didžiausia problema, nes daugiau nei metus ministerija nesugeba aiškiai sudėlioti reformos turinio.
Metus laiko stengiuosi iš esmės „išlupti“ ką nors konkretaus apie Sveikatos ministerijos plačiai skelbiamą reformą. Ministerija metus laiko kartoja, kad Lietuvos žmonių sveikata yra prasta, kad Lietuvos žmonės vis dar per retai kreipiasi į šeimos gydytojus, per retai tiriasi profilaktiškai, skiria nepakankamą dėmesį sveikatos prevencijai, o visuomenės sveikatos priežiūra vis dar yra neefektyvi. Su tuo negalima ir nereikia ginčytis, nes tai yra pagrindžiama ilgamečių tyrimų duomenimis, palyginimais su kitomis ES ir Bendrijai nepriklausančiomis išsivysčiusiomis Europos šalimis. Ministerija daro išvadą, kad būtina plėsti pirminę sveikatos priežiūrą, užtikrinti, kad gyventojai medicinines konsultacijas gautų kuo greičiau ir kuo didesne apimtimi, kad būtų plečiama sveikatos prevencija ir visuomenės sveikatos apsauga. Šioms išvadoms niekas ir niekada neprieštaravo, nes pasakius kas yra negerai, reikia pasakyti kaip konkrečiai ruošiamasi šią situaciją ištaisyti. Šioje vietoje ir prasideda problemos bei nesutarimai.
Daugiau nei metus ministerija nesugeba aiškiai sudėlioti reformos turinio.
Taigi, pradėkime dekonstruoti ministerijos atsakymą.
Ministerija pabrėžia, kad numatomai sveikatos reformai ES struktūriniuose fonduose papildomai yra numatyti 711 milijonų eurų. Paprašiau pateikti bent jau išklotinę, kuriais metais ir kiek lėšų iš šio finansavimo planuojama panaudoti. Atsakymas labai trumpas ir nekonkretus, nes ministerija planuoja iki 2023 metų pasirašyti sutarčių dėl 40 proc. šių lėšų, o dėl likusių 60 proc. sutartys bus pasirašytos iki 2025 metų pabaigos. Sutarčių vykdomo laikotarpis – 2 metai. Ir tai buvo viskas, ką ministerija sugebėjo atsakyti. Tiek to konkretumo. Kiek, kokių lėšų bus skirta, kuriai sveikatos įstaigai, kas konkrečiai bus su jomis daroma? Ministerija neatsako.
Ministro klausiau dėl per didelio lovų skaičiaus ligoninėse ir kokiais tyrimais bei dokumentais grindžiamas poreikis jas mažinti. Atsakydamas į šį klausimą, ministras vėl ir vėl remiasi 2018 metais Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atliktu tyrimu, kuriame nustatyta, kad Lietuva kartu su Vokietija, Austrija ir Vengrija lieka tarp ES valstybių, turinčių didžiausią lovų skaičių. Tačiau toliau savo atsakyme ministras visiškai susivelia ir susidaro įspūdis, kad atsakant į šį klausimą tiesiog buvo padrikai sudėlioti sakiniai, visiškai nesigilinant į jų turinį ir loginę seką. Jeigu rašoma, kad pagrindinė žinutė yra ta, kad reikia toliau racionalizuoti stacionarines paslaugas ir MAŽINTI LIGONINIŲ TINKLĄ, kodėl toliau ministras akcentuoja, kad „vykdant gydymo įstaigų tinklo pertvarką, neplanuojama nieko naikinti“? Šiuo atveju „mažinti“ ir „naikinti“ man reiškia tą patį, o ministras sako, kad ne – nereiškia. O ką tai tada reiškia? Taip pat ministras sako, kad lovų skaičius ligoninėse yra per didelis ir šalia to teiginio iš karto sako, kad Lietuvos sveikatos sistema vis dar teikia pirmenybę gydymui ligoninėse. Ta prasme, mes labai dažnai gydomi ligoninėse, tačiau jose vis dar per daug laisvų lovų?
Vien šiais dviem pavyzdžiais akivaizdžiai matosi, kad ministerija ir ministras patys painiojasi savo argumentuose ir atsakydami nepaiso elementarios logikos. Tikrai nesinori kaltinti ministerijos ir ministro melavimu, tačiau norisi, kad ministras prieš pasirašinėdamas raštus bent jau pasidomėtų, kas juose yra išdėstyta, nes tai ne tik nepagarba eiliniam Seimo nariui – tai nepagarba pačiam ministrui, kuriam greičiausiai tokie raštai pakišami pasirašymui ir pasakoma, kad čia viskas gerai, pasirašykite greičiau. Ne, gerbiamas ministre, negerai. Gerbiamas ministre – geriau jau Jūs paskaitytumėte ir labiau įsigilintumėte, ką Jūsų vardu Seimui atsako Jūsų pavaldume esantys ministerijos valdininkai, nes jie net nesugeba suprasti, kad rašant raštus reikia bent jau vadovautis elementariais logikos dėsniais.
Jeigu rašoma, kad pagrindinė žinutė yra ta, kad reikia toliau racionalizuoti stacionarines paslaugas ir MAŽINTI LIGONINIŲ TINKLĄ, kodėl toliau ministras akcentuoja, kad „vykdant gydymo įstaigų tinklo pertvarką, neplanuojama nieko naikinti“?
Kadangi ministerija, pristatydama reformą, teigia, kad vis tik ligoninių tinklą reikia „mažinti“, paklausiau kurios konkrečiai įstaigos numatomos „mažinti“, apie kokį etatų skaičių kalbama, kiek ministerija planuoja sutaupyti? Na, paklausiau apie vieną, o ministerija atsako apie planuojamus mažinti aktyvaus gydymo ir dienos chirurgijos bei dienos stacionaro atvejų skaičius iki 2030 metų. Ir nurodo, kad sutaupys įspūdingą 1,4 milijardo eurų sumą, kurią galima bus nukreipti ambulatorinėms paslaugoms bei anksčiau minėtoms (planuojamos sumažinti) paslaugoms geriau apmokėti. Šiuo atveju, stebina ministerijos pavartotas išsireiškimas „galima būtų panaudoti“. Ar tai reiškia, kad ministerija dar nežino, ar panaudos, ar ir vėl kažką ne taip suprantu. Galiu dar ir dar kartą kartoti paprastą tiesą: jeigu nori, kad tave suprastų taip kaip nori, tai taip ir reikia pasakyti, vengiant dviprasmybių ar neaiškumų.
Ministerija nepaliaujamai akcentuoja, kad stiprins ambulatorinę priežiūrą ir dienos stacionaro paslaugas. Paprašiau konkrečiai pateikti duomenis – kas, kaip ir kada bus daroma, t. y. norėjau pasidalinti su visų savivaldybių gyventojais duomenimis, kada ir kokie konkretūs pokyčiai jų laukia sveikatos priežiūros srityje. Vietoje to, ministerija atsakė, kad apklausė savivaldybes, ko gi jos norėtų ir su džiaugsmu mane informavo, kad visos savivaldybės pateikė savo atsakymus. Šią informaciją ir taip žinojau, nereikėjo vargintis. Tačiau ministerija atkakliai nesiruošia „vargti“, atsakydama konkrečiai. O „konkrečius“ atsakymus ministerija pateikia pavyzdžiui tokius: Jonavos rajono savivaldybė taip pat pateikė savo matymą, kokių pokyčių rajono sveikatos sistemoje tikėtųsi iš ministerijos. Į tai viceministrė sugebėjo atsakyti elektroniniu laišku, kad numatomi pokyčiai per maži, neatitinkantys ministerijos sumanytos reformos. Bėda tame, kad nei ši, nei kitos savivaldybės, nei Seimo nariai iki šiol nežino, tai kokios gi pagaliau tos reformos apimtys, o nežinodami, kažkaip ir nesugeba pataikyti į ministerijos valdininkų norus. Nei savivaldybėms, nei Seimo nariams iki šiol ministerija taip ir nesugeba argumentuotai pateikti atsakymų.
Ministerija ne kartą pabrėžė, kad savivaldybės turi laisvą pasirinkimą nesutikti su reforma, neprisijungti prie jos, atitinkamai jos neturėtų ir tikėtis PAPILDOMO finansavimo. Žinodamas tokią ministerijos poziciją, paklausiau, ar ministerija planuoja tokioms savivaldybėms ir jų valdomoms sveikatos priežiūros įstaigoms numatyti kitokius veiklos finansavimo kriterijus, ar neplanuoja, ir ar keis finansavimo apimtis? Ir vėl, atsakymas yra daugiau nei lakoniškas – tai priklausys nuo Vyriausybės nutarimo. Pakeis finansavimo kriterijus – bus kitoks finansavimas. Kaip ir anksčiau – ne tokio atsakymo laukiau. Rajonuose dirbantys medikai jau dabar nori žinoti ir suprasti, kas konkrečiai jų laukia. Nepamirškime, kad ne viena savivaldybė turi specialias jaunųjų medikų pritraukimo į regionus programas. Ką tokios savivaldybės dabar turi jiems sakyti?
Bėda tame, kad nei Jonavos, nei kitos savivaldybės, nei Seimo nariai iki šiol nežino, tai kokios gi pagaliau tos reformos apimtys, o nežinodami, kažkaip ir nesugeba pataikyti į ministerijos valdininkų norus.
Kadangi ministerija aiškiai akcentuoja, kad minima reforma neturės įtakos nei viešajam administravimui, nei teisinei sistemai, nei administracinei naštai, paprašiau plačiau ir argumentuotai pagrįsti tokią ministerijos nuomonę, nes man visiškai akivaizdu, kad ligoninių tinklo mažinimas, greitosios medicinos pagalbos sistemos centralizavimas ir jos sutelkimas būtent valstybės rankose, įsteigiant vieną įstaigą, visiškai naujo pacientų pavėžėjimo modelio kūrimas kartu su keliomis ministerijomis ir savivalda, ir taip toliau – tikrai turės įtakos viešajam administravimui, teisinei sistemai ir administracinei naštai. Ministras lakoniškai atsakė, kad buvo užpildytas klausimynas ir padaryta išvada, kad ne – jokio poveikio nebus. Deja, ministras nepasivargino pridėti nei klausimyno, nei atsakymų, todėl teliks patikėti, kad nebus. Spręskite patys, ar tikrai galima tuo patikėti?
Visiškai akivaizdu, kad pradėjus reformą ir pradėjus mažinti ligoninių tinklą bei mažinti ligoninių skyrių skaičių, o daugelyje savivaldybių pradėjus PLĖSTI ambulatorinių paslaugų apimtis, reikės pasirūpinti darbo netekusiais medikais, o į naujai steigiamas darbo vietas priimti naujus arba perkvalifikuotus medikus. Kadangi ministerija užsimojo reformuoti tokią svarbią sritį, tai tikėjausi, kad ji jau turi konkrečius paskaičiavimus, kokie medikai darbo neteks, kokius medikus bus galima perkvalifikuoti, kiek sveikatos mokslų universitete reikės papildomų studentų ar studijų krypčių norint įvykdyti šią reformą. Deja, čia ministerija net nesivargino apsimesti, kad šiuo klausimu rūpinasi. Tiesiai šviesiai atsakė, kad „šiuo metu konkrečių skaičių pateikti negali, nes atsakymas priklauso nuo daugelio aplinkybių“, „kad toks poreikis gali būti be konkrečių skaičių detalizavimo, ir kad ši aplinkybė Sveikatos apsaugos ministerijai yra žinoma (tikėtina)“. Atkreipkite dėmesį, kad žodį „tikėtina“ pavartojo pati ministerija. Tai yra tikėtina, kad ministerija šią aplinkybę žino? Taip pat tikėtina, kad ji šios aplinkybės nežino? Na, man lygiai taip pat tikėtina, kad ministerija daug ko nežino, o labiausiai tikėtina, kad ministerijai tai nerūpi. Kol kas iš viešų pareiškimų ir ne tokių viešų pokalbių, susidarė įspūdis, kad ministerijai labiausiai rūpi bet kokiomis priemonėmis kaip nors įsisavinti tuos 711 milijonų eurų ES paramos.
Išvada peršasi akivaizdi – ministerija arba pati nežino ką, kaip ir kada reformuos, nes į šiuos konkrečius klausimus daugiau nei metai nesugebu gauti nors kiek aiškesnių atsakymų, arba ministerija puikiai viską žino, tačiau jos planai yra per daug skausmingi regionuose gyvenantiems Lietuvos piliečiams, todėl nenorima jiems atsakyti. Gaila, kad papildomai yra pajungiamas Seimo sveikatos komiteto reikalų pirmininkas A. Matulas, kuris viešai posėdžio metu visiškai nesismulkindamas ir aiškiai pasako, kad jeigu visa reformos apimtis būtų pristatyta Seimo nariams – tokia reforma niekada nesulaktų mūsų palaikymo, todėl lengviau yra ją daryti po truputį, po gabaliuką. Tą jis aiškiai pasakė, kai buvo svarstoma greitosios medicinos pagalbos reforma, ją centralizuojant. Komiteto pirmininkas aiškiai pasakė, kad reforma ir toliau bus vykdoma būtent taip.
Opozicijos nariai jau kelias savaites sako valdantiesiems, kad mes gyvename pasikeitusioje realybėje, kad karas Ukrainoje lemia didelį nuo karo bėgančių Ukrainos moterų, vaikų skaičių, kad visiems jiems anksčiau ar vėliau reikės mūsų valstybės sveikatos sistemos pagalbos, ir kad dabar planuoti ligoninių tinklo mažinimą yra mažų mažiausiai neatsakinga ir netoliaregiška. Skaudžiausia yra tai, kad opozicijos nariai pradedami labai brutaliai tildyti, deja, naudojant rytų kaimyno cinišką retoriką. Mus vadina nusikalstančiais prieš valstybę, klausiama kokioms interesų grupėms mes tarnaujame? Esu įsitikinęs, kad visų sąmoningų Seimo narių vienintelė interesų grupė, kuriai jie atstovauja – tai Lietuvos žmonės, o rūpindamiesi visų jų interesais mes nenusikalstame prieš valstybę. Visų mūsų tikslas – Lietuvos piliečių saugumas, gerovė ir sveikata.
Eugenijus Sabutis yra Socialdemokratų frakcijos, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narys.
