Karas Ukrainoje iš namų privertė bėgti milijonus žmonių. Daugiausia – tai savo namus paskubomis palikusios moterys ir vaikai. Jau artimiausiu metu nuo karo bėgančių ir prieglobsčio Lietuvoje ieškančių žmonių skaičius sieks 45 tūkstančius ir panašu, jog tai tikrai ne riba.
Visos Europos šalys solidarizuojasi su Ukraina ir kiek tik gali padeda socialinėmis bei humanitarinėmis priemonėmis. Renkami būtiniausi daiktai, maistas ir medikamentai, reikalingi karo siaubiamoje Ukrainoje likusiems ir savo namų jau nebegalintiems palikti žmonėms, intensyviai ieškoma naujų namų į svečią šalį atvykstantiems.
Lietuvos gyventojai per įvairias organizacijas jau pasiūlė beveik 10 tūkstančių apgyvendinimo vietų, kuriose bėgantys nuo karo žmonės galėtų rasti ramybę, šilumą ir žmoniškas gyvenimo sąlygas, kas padėtų jiems kabintis į gyvenimą ir nepalūžti. Lietuvoje neliko nei vienos savivaldybės, kurioje nebūtų apsigyvenę pabėgėliai – tai džiugina ir motyvuoja dar labiau stengtis padėti likimo nuskriaustiems žmonėms.
Lietuvos gyventojų rūpestis nuo karo bėgančiais žmonėmis įkvepia. Šiandien lietuviai itin vieningi ir solidarūs. Noras padėti ukrainiečiams yra tikrai didelis, tačiau visais atvejais nevalia pamiršti atsakomybės.
Kasdien matau, su kokiais iššūkiais Tauragėje susiduria čia apsigyvenę nuo karo bėgantys žmonės. Tauragė laikinaisiais namais jau tapo apie 400 karo pabėgėlių iš Ukrainos (iš jų daugiau nei 100 vaikų). Žmonės užleidžia savo ne tik butus, namus, sodybas kaimuose, ukrainiečius priima į laisvus kambarius savo būstuose arba dalijasi savo būstu.
Kaip niekada reikia gausybės savanorių, kurie padėtų ne tik registruotis, bet ir susirasti būstą, įsikurti, padėti vaikams surasti mokyklą ar darželį.
Naujas būstas žmonėms tampa šeimos židiniu artimiausiu laikotarpiu. Vaikai pradės lankyti mokyklas, žmonės eis į čia surastus darbus, todėl labai svarbu įvertinti, kad suteikiamas būstas būtų ne tik šiltas ir jaukus, bet ir patogiai pasiekiamas. Visais atvejais, suteikus savo būstą įsipareigojame ir daugiau. Gali kilti ne tik susisiekimo, bet ir kitų techninių klausimų, kuriuos reikės spręsti ar padėti tai daryti, todėl tai ne tik gailestis ar noras padėti, bet ilgalaikis įsipareigojimas suteikti pagalbą į svečią šalį atvykusiems žmonėms. Esu labai arti šių žmonių, žinau, su kokiais iššūkiais tenka jiems susidurti, todėl esu nepaprastai dėkinga tiems žmonėms, kurie prisideda prie pagalbos Ukrainos žmonėms.
Nuo karo bėgantiems žmonėms bene svarbiausios yra pirmos dienos ir savaitės mūsų šalyje. Kaip niekada reikia gausybės savanorių, kurie padėtų ne tik registruotis, bet ir susirasti būstą, įsikurti, padėti vaikams surasti mokyklą ar darželį. Savanoriais gali tapti visi mūsų piliečiai, todėl kviečiu ir raginu visus nelaukti ir asmeniškai padėti nuo karo bėgantiems žmonėms.
Ne tik žmonių, tačiau ir valstybės atsakomybė priimant nuo karo bėgančius žmonės yra labai svarbi. Supranti, kad socialinės pašalpos užsieniečiams bus skiriamos pagal galimybes, kad jau yra nustatytos ir konkrečios pašalpos sumos ukrainiečius priimantiems lietuviams, tačiau atsakomybė ne vien pinigais matuojama.
Neabejoju, jog prekeiviai žmonėmis kaip niekada bandys ir naudosis atvykusių žmonių bejėgiškumu, todėl valstybė turi užtikrinti jų apsaugą. Pasigirdo kalbų apie mįslingus „viešbučių savininkus“, viliojančius registracijos laukiančias ukrainietes dirbti jų viešbučiuose. Tai, manau, tik pradžia. Lietuvos policija turi skelbti nulinę toleranciją prekybai žmonėmis ir jų išnaudojimui, o tokie atvejai skubos tvarka turėtų būti tiriami, nusikalstantys asmenys traukiami atsakomybėn.
Neabejoju, kartu mes tikrai esame stiprūs ir galime padėti tiems, kuriems šiuo metu tos pagalbos labai reikia.
Gali nutikti ir taip, kad atsiras ir darbdavių, kurie naudosis užsieniečių bejėgiškumu ir išnaudos juos. Ne tik darbo inspekcija, tačiau ir profesinės sąjungos turėtų kaip niekada aktyviai prižiūrėti darbo santykių procesus, kuriuose dalyvaus iš Ukrainos atvykę žmonės.
Visais atvejais aš labai tikiuosi, kad žmonių išnaudojimo ar prekybos žmonėmis atvejams kelias bus užkirstas. Tvarkos užtikrinimui, bent jau kol kas, savivaldybėse savanorystės pagrindu galbūt galėtų atsirasti centrai, o gal ir atskira mentorystės programa, kur būtų sprendžiamos visos nuo karo bėgančių žmonių problemos.
Manau, jog karo pabėgėlių šeimoms turėtų būti priskirti savanoriai ar padidinti socialinių darbuotojų pajėgumai. Šie žmonės kuruotų ir rūpintųsi įvairiais klausimais: nuo būsto iki darbo, mokyklos ar darželio, gydytojo, greitesnės integracijos, kalbos mokymosi, teisinės pagalbos ar tiesiog dviračio paieškos čia atvykusiam vaikui.
Neabejoju, kartu mes tikrai esame stiprūs ir galime padėti tiems, kuriems šiuo metu tos pagalbos labai reikia. Darykime gerus darbus ir nepamirškime, kad padarius vieną darbą atsakomybė nepasibaigia.
Svarbu, kad nenuleistume rankų ir nepailstume to daryti, ir žinios apie karą mums netaptų tiesiog žiniomis, tiesiog karu, vykstančiu ne pas mus ir mūsų neliečiančiu. Pagalbos reikia dabar, tačiau pagalbos reikės tol, kol šis košmariškas karas nesibaigs. Žmonėms reikia ne tik pagalbos, bet ir vilties.
Rita Grigalienė yra LSDP Tauragės skyriaus pirmininkė, LSDP Tauragės r. savivaldybės tarybos narė
