Kylant ir nekilnojamojo turto, ir paskolų kainai, jaunimui įpirkti būstą, neturint labai pasiturinčių tėvų, Lietuvoje tampa praktiškai neįmanoma. Nekilnojamo turto ekspertai prognozuoja, kad dabar matomas būsto kainų kilimas artimiausiu metu tikrai nesustos. Jei Lietuvoje, ypač sostinėje ir didžiuosiuose miestuose, ši problema nebus pradėta spręsti – net mažas būstas netolimoje ateityje bus tik turtingųjų privilegija.
Gyvenamoji vieta neturi būti neįkandama prabangos prekė – vieta gyventi yra būtina kiekvienam žmogui. Todėl bent jau bazinis būstas turi būti prieinamas visiems. Savaime suprantama, kad rinka turi savo dėsnius, tačiau akivaizdu ir tai, kad valstybės pareiga yra ieškoti sprendimų ir kiekvienam sudaryti pasiekiamas galimybes į gyvenamą vietą. Viena tokių priemonių, kuri jau seniausiai taikomos Vakarų Europoje, savivaldybių valdomas municipalinis būstas.
Ši idėja nėra jokia naujiena net ir Lietuvoje – apie šį modelį kalbama jau ne vieneri metai. Tačiau kol pas mus tai pavienės idėjos ir siūlymai, niekaip neįgaunantys jokio aiškesnio pagrindo – kitos Europos šalys tai sėkmingai įgyvendina savo miestuose. Lietuvoje mes vis nerandama tinkamo laiko pradėti bent kiek apčiuopiamesnes diskusijas, ką jau kalbėti bent jau apie mažus mėginimus tai realiai įgyvendinti. Ši idėja yra ypač aktuali dabar, kai augant infliacijai ir nedidėjant pasiūlai, būsto kainos į viršų kyla nepaprastu greičiu, atitolindamos bet kurio jauno žmogaus ar šeimos svajonę turėti savo būstą. Namų darbai akivaizdžiai neatlikti, tačiau tai gera pamoka ir puiki proga galvoti, ką daryti toliau.
Būsto gyventojams paskirstymas ir kainos yra paliktos rinkos savireguliacijai. Valstybė niekaip nereguliuoja šio sektoriaus. Valstybė savo ruožtu yra linkusi remti tik atskirą, visiškam skurde gyvenančią visuomenės grupę, kuriai yra pritaikytas socialinio būsto modelis. Tačiau pretenduoti į valstybės suteikiamą būstą gali tik visiškame skurde gyvenantys žmonės. Maža to, net šiems itin vargingai gyvenantiems ir tikrus iššūkius patiriantiems žmonėms dabar valstybės siūlomo būsto nepakanka.
Tačiau kodėl klaidingai yra manoma, kad valstybė turi pasirūpinti tik visišką skurdą pasiekusiais žmonėmis? Pirmiausia, valstybė neturėtų leisti tokiam dideliam skaičiui žmonių patekti į skurdą. Antra – skurde gyvenančiais būtina rūpintis, bet nevalia užmiršti ir mažas pajamas gaunančių žmonių. Sąvoka „mažas pajamas gaunantys žmonės“ yra atstumianti, ir niekas pasąmoningai nenori jos taikyti sau. Bet žvelgiant į dabartinę infliaciją, kainų augimą ir pagaliau galimybes – objektyviai galima priskirti labai daug Lietuvos žmonių gaunančių per mažas pajamas. Tai toli gražu ne bedarbiai ir studentai, tai daugybė žmonių, kurie kiekvieną dieną dirba ne tik sunkius, bet ir atsakingus darbus. Čia patenka ir parduotuvių darbuotojai, vadybininkai, pagaliau net ir valstybės tarnautojai, kurių algos, šių dienų kontekste, sutikime – juokingos. O juk tas nedideles pajamas gauna dažniausiai dar pakankamai jauni žmonės, kurie tik pradeda savo gyvenimišką kelią – pradėdami pirmus darbus, pirmus verslus, kurdami savo šeimas. Jie jau dabar kuria ir prisideda prie Lietuvos gerovės. Valstybės pareiga yra jiems padėti savo ir mūsų šalies ateitį kurti čia.
Maža to, nepakanka kalbėti tik apie mažas pajamas gaunančius žmones. Turint omenyje dabartinę situaciją rinkoje, išsinuomoti ar įsigyti būstą tampa tikru iššūkiu net ir vidutines pajamas uždirbantiems žmonėms. Tiems, kurie gyvena po viena – tai yra praktiškai neįmanoma.
Blogiausia yra tai, kad žmonės patenka į uždarą ratą – tie kas kabinasi į gyvenimą ir bando jį kurti, didžiąją dalį savo lėšų skiria apmokėti nuomai ir komunalinėms išlaidoms. Tai ypač aktualu tiems, kurie, pavyzdžiui, neturi antrųjų pusių ir šią naštą turi nešti vieni. Turint omenyje, kad būsto nuoma Vilniuje labai ramiai gali kainuoti nuo 600 eurų senos statybos name iki 1000 ir daugiau, neskaičiuojant dar ir šiame mieste nepaprastai didelių komunalinių mokesčių, kyla objektyvus klausimas, kiek gi turi uždirbti žmogus, kad galėtų ne tik sumokėti nuomą, apmokėti sąskaitas, pavalgyti, bet dar ir atsidėti šimtą ar kitą pradiniam įnašui būsto paskolai? Akivaizdu, kad jauni žmonės, jauni specialistai patenka į tokias žabangas, kad nepaisant gražių svajonių Lietuvai, tu turi turėti labai gerą darbą su didesniu nei vidutinis atlyginimas vien tam, kad tiesiog pragyventum, nekalbant jau apie jokias pramogas, santaupas, pagaliau elementarų emocinį komfortą, kad bet kuriuo metu gali atsidurti gatvėje be jokių lėšų.
Lietuva šiuo metu susiduria su didelėmis būsto prieinamumo problemomis. Nuo karo Ukrainoje pradžios vos per porą mėnesių vien Vilniuje laikinai apsistojo apie 20 tūkst. ukrainiečių. Nors sostinė auga ne pirmus metus iš eilės, tačiau tokio staigaus gyventojų prieaugio trumpu laikotarpiu nebuvo galima tikėtis.
Tai kuria būsto prieinamumo problemą: paklausa tampa didesnė už pasiūlą, kas nereguliuojamoje rinkoje leidžia kainas kelti, kiek tik norima – jei tau per didelė kaina, bus kas išsinuomos. Nes būsto reikia visiems.
Balandžio mėnesio duomenimis lyginant su metų pradžia kvadratinio metro kaina Vilniuje pakilo 8 procentais. Ir ji kyla tik dar labiau.
Ekspertai teigia, kad šiuo metu beveik 80 proc. butų yra parduodami net nepastatyti, o tik iš brėžinių. Teigiama, kad per pirmąjį ketvirtį Vilniuje buvo parduota 26 proc. daugiau butų, nei buvo pristatyta rinkai. Tai rodo, kad būsto pasirinkimas toliau mažėja.
Šiuo metu būsto nuomos sektoriuje nėra saugus nei vienas – ir tie, kurie išsinuomojo būstą prieš dabartinę krizę. Vis dažniau socialiniuose tinkluose būsto nuomos grupėse matosi žmonių įrašai, kad nuomininkai kelia kainas, kas skatina gyventojus, nebeturinčius galimybių išsimokėti, išsikelti iš nuomojamo būsto. Tačiau kyla nemažas iššūkis – kur?
Nepamirškime, kad mes dar nesulaikėme naujos studentų bangos didmiesčiuose. Taip, kai kurie gaus vietas universitetų bendrabučiuose, tačiau ne visi gauna vietą ir nuomotis butą yra jų vienintelė galimybė, norint siekti išsilavinimo. Žiūrint ir iš kitos pusės – pabaigę mokslus studentai ir turintys išsikraustyti iš universitetų bendrabučių irgi vis dažniau kalba, kad neturi kur keltis: butų nuomos kainos nėra proporcingos gaunančioms pajamoms arba apskritai sunku rasti tinkamą būstą.
Palaukime dar ir šildymo sezono – atkeliavusios sąskaitos už komunalines paslaugas tik dar labiau pagilins dabartines problemas.
Europoje jau ne vienas miestas yra pritaikęs municipalinio būsto modelį, kuris užtikrina saugią ir ilgalaikę būsto nuomą tiems, kas neturi galimybių būstą nusipirkti ar nuomotis rinkos kainomis. Savivaldybės stato būstus ir juos nuomoja, taip užtikrindamos visuotinai prieinamą būstą. Tai kartu tampa ir galimybe valstybės lygmeniu rinkoje kontroliuoti būstų nuomos kainas – padaryti jas labiau prieinamas.
Municipalinis būsto modelis būtų labai vertingas jauniems specialistams, jaunoms šeimoms ir bendrai jauniems žmonėms, kurie tik pradeda savo savarankiškus gyvenimus ir karjeras Lietuvoje. Juk miestams ir valstybėms reikia, kad tokie žmonės įleistų šaknis ir čia kurtų savo, miesto ir šalies ateitį. Negalima tikėtis, kad jauni žmonės patys susitvarkys su tokiais iššūkiais, kurie net ir patyrusiems žmonėms yra labai rimti. Valstybė privalo suprasti, kad rūpestis šiems žmonėms yra ne pagalba, o investicija. Investicija į šalį.
Municipalinio būsto modelis stipriai prisidėtų prie visų šių problemų sprendimo. Tai sukurtų saugias ir ilgalaikes gyvenamas vietas tiems, kas neįperka ar neturi užtektinai pajamų išsinuomoti būstą rinkos kainomis. Tai kurtų saugius namus, nesibaiminant, kad bet kurią dieną gali gauti žinutę dėl kylančios buto kainos ir liksi be namų.
Atėjo laikas pasikalbėti ir pradėti ieškoti būdų įgyvendinti šį modelį Lietuvoje. Pasikartosiu: saugi gyvenamoji vieta nėra prabangos prekė – tai yra būtinybė kiekvienam žmogui. Būstas privalo būti prieinamas įvairias pajamas gaunantiems asmenims.
Algimantė Ambrulaitytė yra Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkės pavaduotoja, Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos pirmininkė
