Panašu, kuriam laikui nurimo politinė audra, kilusi dėl Kaliningrado tranzito. Bet vienų galvose liko painiava, o kitiems paaiškėjo naujoji užsienio politikos strategija – pirma padaryti, o paskui galvoti.
Karštakošiai strategai, dar balandį žinoję Europos Komisijos (EK) išaiškinimą dėl sankcijų Rusijai, vis dėlto ėmė ir sustabdė sankcionuotų Rusijos prekių tranzitą per Lietuvos teritoriją į Kaliningradą. O liepą EK pateikus gaires, premjerė Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis nuolankiai apsigalvojo dėl savo veiksmų ir priėmė jau kitą sprendimą. Tepasakė, kad kreipimasis į ES teisingumo teismą dėl ES sankcijų Rusijai reglamentų interpretacijos būtų prabanga. Kitaip ir būti negalėjo.
Tačiau ką reiškia toks staigus pokytis dabartinės vyriausybės užsienio politikos sprendimų priėmime? Akivaizdu, kad tai buvo tiesiog gerai neapgalvotas ir neapskaičiuotas politinis sprendimas. Juk negi buvo tikimasi, kad EK nuspręs, jog reikia visiškai sustabdyti Kaliningrado tranzitą geležinkeliu, kai Rusija jau virė grasinimais Lietuvai? Iš Landsbergio neracionalumo tikėčiausi, bet iš Šimonytės?
Ir tai jau ne pirmas toks neapgalvotas šios valdančiosios koalicijos sprendimas užsienio politikoje.
Štai pernai ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė staiga priima sprendimą atidaryti Taivano atstovybę Vilniuje, taip vienu ypu išsprogdindama ilgai ir nuosekliai ankstesnių Lietuvos vyriausybių kurtus ekonominius santykius su Kinija.
Suprantu motyvus dėl žmogaus teisių, bet tiesiog negalima daryti tokių neišdiskutuotų ir neapgalvotų sprendimų užsienio politikoje. Net skyrybos šeimoje, vienai pusei įsimylėjus, nevyksta taip žaibiškai.
Dar vienas pavyzdys: susisiekimo ministras Marius Skuodis neapsižiūri, kad Klaipėdos uostas ir Lietuvos geležinkeliai nėra pasiruošę įgyvendinti ES ir JAV sankcijų Baltarusijos kalio trąšoms.
Negana to, karštakošių konservatorių – Laisvės – liberalų valdančioji koalicija ir toliau ilgina klaidų sąrašą. Štai socialinių mokslų daktaras, brandus politologas, bet dar jaunas politikas liberalas Raimundas Lopata, regis, pradeda naują, savo užsienio politikos liniją Rusijos atžvilgiu.
Buvęs VU TSPMI direktorius siūlo priimti įstatymą, kuris uždraustų visus verslo ryšius su Rusija, kaip valstybe, kurią Lietuva pripažino teroristine. Ką jis turi galvoje? Ar Lietuvoje visi be išimties Rusijos piliečiai negalėtų turėti verslų (nebent ES jiems būtų suteiktas pabėgėlio statusas?), o visiems lietuviams būtų uždrausta investuoti Rusijoje ir nurodyta pasitraukti iš Rusijos per 3 mėnesius?
Koks tokio pasiūlymo tikslas? Ar apgalvotos tokio sprendimo įgyvendinimo pasekmės? Ar trijų mėnesių laikotarpis – ne per trumpas? Ar naujoji užsienio politikos strategija – „sugalvojau ir varau“?
Kad tokie sprendimai būtų priimti, reikia nueiti visą kelią, o tai reiškia – išdiskutuoti ir Lietuvoje, ir su ES valstybėmis. Diskusija nevyko ir buvo pridaryta „autorinių“ klaidų.
O gal Landsbergio pavardė mūsų valstybėje suteikia tam tikrą politinį imunitetą ir ja prisidengia koalicijos kolegos, ėmęsi nekoordinuotų veiksmų?
Sena patarlė sako: devynis kartus pamatuok, o tik po to – kirpk. Tad, Gabrieliau, kalbėkis su Aušrine, su kitais kolegomis iš Laisvės partijos ir Liberalų sąjūdžio. Kalbėkis su Europos šalių vadovais ir institucijomis. Tai – užsienio reikalų ministro atsakomybė koordinuoti užsienio politiką.
