Su valstybe ir jos aukščiausiąja valdžia kažkas tikrai negerai, kai ji, užuot gynusi valstybės ir visų žmonių interesus, imasi atstovauti ciniškam verslui, jam pataria, kaip apeiti teisės aktus, ir spaudžia valstybines institucijas. Šią teisinės valstybės tragediją teko stebėti Aistės Gedvilienės vadovaujamo LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje, kuriame parlamentarė su politiniais bendražygiais auklėjo priežiūrą atliekančių institucijų vadovus, kaip ir ką daryti, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) akiratyje atsiradęs neteisėtai pastatytas statinys būtų kuo greičiau įteisintas.
Jeigu ne parlamentarų bandymas kištis į viešąjį interesą ginančių institucijų darbą, ši situacija nebūtų niekuo išskirtinė, nes kaip be leidimų, manipuliuojant įvairiais teisės aktais yra statomi ar „rekonstruojami“ nauji daugiabučiai ar verslo centrai, jau ne kartą yra kalbėjusi tiek žiniasklaida, tiek ir STT.
Nekilnojamojo turto (NT) vystytojai naudoja tiek elegantiškas, tiek ir primityvias schemas, kaip apeiti viešąjį interesą ginančius teisės aktus. Gamyklų teritorijose statomi gyvenamieji pastatai ar atliekamos rekonstrukcijos, kai vienaaukštis senas namukas yra „rekonstruojamas“ į kotedžų kvartalą, yra tas elegantiškesnis būdas apeiti įstatymus, apgauti valstybę ir gyventojus. Tačiau aptariamas atvejis nieko bendra su elegancija neturi, jis yra primityvus ir daugybę kartų panaudotas. Čia tas atvejis, kai statybos yra pradedamos, kai leidimai gaunami labai įtartinomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, kokiam nors biurokratui ko nors nesužiūrėjus ir kai dėl to automatiškai išduodamas leidimas ar jo visai nesama.
Tokias schemas naudojantys NT vystytojai turi pasirūpinti keliais dalykais. Pirmiausia pradėti statyti ir vykdyti pardavimus kuo greičiau, taip pat pasirūpinti, kad iki pirmų investicijų ir pardavimų nebūtų pradėti tyrimai, kurie blokuotų tokias statybas ir neleistų tiek statytojui, tiek jo apgautiems pirkėjams investuoti pakankamų sumų tam, kad vėliau tai taptų priežastimi dengtis ir aiškinti apie neva egzistavusius „teisėtus lūkesčius“. Reikalas tas, kad net jei tu žinai, kad leidimo neturi arba jį „susiveikei“, ir tik laiko klausimas, kada jis bus stabdomas ir ginčijamas, investuoji pinigus ir pardavinėji turtą net nepastatytame pastate, įgyji galimybę šantažuoti valstybę baisingais nuostoliais, nes pats investavai, o neteisėtame statinyje turtą įsigiję žmonės turėjo teisėtą lūkestį dėl turto, nepriklausomai nuo to, ar leidimas gautas sąžiningai. Deja, atrodo, kad principas, jog iš neteisės negali gimti teisė, Lietuvos teisės praktikoje nėra taikomas, o tuo ir naudojasi NT vystytojai. Pasinaudojant šia schema išdygo pastatai Nidoje, Vilniuje, panašiai ir viešbučiai bei komercinės patalpos tampa teisėtais daugiabučiais.
Kaip ir rezonansą sukėlusios statybos Vilniaus Šeškinės mikrorajone, kurios, be viso kito, buvo vykdomos praktiškai vaikų lopšelio-darželio teritorijoje, pažeidžiant aukštingumą ir daugybę kitų reikalavimų, be reikiamų suderinimų ir leidimų būtų tyliai baigtos ir įteisintos, jei ne STT, kuri, greičiausiai vykdydama gan garsiai nuskambėjusį tyrimą dėl galimos korupcijos išduodant leidimus statyboms, paprašė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (Statybų inspekcijos) ištirti šio pastato, dar vadinamo „Gelvonų terasomis“, statybų leidimų išdavimo aplinkybes. Tyrimo metu paaiškėjo ne tik tai, kad leidimai buvo išduoti dėl kai kurių tarnautojų, kurie, beje, galbūt yra ir vykdomo korupcinio tyrimo dalis, galbūt tyčinio aplaidumo, bet ir tai, kad tiek projektuotojai, tiek statytojai padarė ne vieną pažeidimą.
Ar dėl to, kad šiomis statybomis domisi pareigūnai ir akivaizdu, kad šis klausimas tikrai nebus ramiai užbaigtas, ar negalėdama taikytis ir ignoruoti tokių didelių pažeidimų, Statybų inspekcija, kad ir vėluodama, ėmėsi veiksmų, kuriuos ir privalo atlikti, – t. y. ginti viešąjį interesą ir siekti, kad neteisėtas statinys nebūtų įteisintas. Jie kreipėsi į teismą, o teismui atmetus ieškinį dėl formalių priežasčių (ieškovas tuo pat metu negali būti ir atsakovu), kreipėsi į prokuratūrą, kuri, gindama viešąjį interesą ir siekdama užkardyti galimus jo pažeidimus, turėtų kaip ieškovas kreiptis į teismą, kuris, labai tikėtina, tuos pažeidimus pripažintų, o visi leidimai būtų panaikinti kaip neteisėti.
Ir čia nutinka tai, kas tikrai bet kurį žmogų verčia imtis už galvos. Užuot pasidžiaugę, kad institucijos pagaliau imasi neteisėtų statybų, jų užkardymo ir bando išguiti ydingą ir NT vystytojų naudojamą praktiką ir su tuo pasveikintų šių institucijų vadovus, grupė Seimo narių ima atstovauti statytojo ir pirkėjų interesams, ne tik kaip mokinukus kviesdamasi priežiūrą įgyvendinančių institucijų vadovus aiškintis, bet dar pasakoja NT vystytojams, ką reikia padaryti, kad apeitų įstatymus. Maža to, netgi nurodinėja valstybinių įstaigų vadovams, per kiek laiko jie tikisi, kad „klausimas bus išspręstas“.
Viso šio spektaklio, kuris vyko Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdžio metu, kitaip nei spaudimo institucijų vadovams kuo greičiau įteisinti neteisėtą statinį pavadinti negalima. Ir štai kodėl.
Pirmiausia Aplinkos apsaugos komitetas, imdamasis šio klausimo, galbūt peržengė savo kompetencijų ribas. Nors įvairūs reglamentavimai dėl statybų, jų leidimų išdavimo procedūros ir t. t. Lietuvoje yra priskiriami aplinkosaugos sričiai, visgi šiuo atveju priežiūros institucijos yra pradėjusios darbą, siekdamos apginti viešąjį interesą, o visų šių statybų klausimas galbūt yra ir prokuratūros bei STT žinioje. Vadinasi, Aplinkos apsaugos komiteto nariai, o labiausiai pirmininkė, galėjo išklausyti, dėl kokių spragų susidarė tokia situacija, bet jokiu būdu nenurodinėti, ką ir per kiek laiko turėtų padaryti Nacionalinė žemės tarnyba ir ko neturėtų daryti (toliau tęsti viešojo intereso gynimo) Statybų inspekcija.
Antra, nors ir netiesiogiai, tačiau klausimo iniciatoriai ir pati Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė minėto posėdžio metu darė spaudimą institucijų vadovams dėl palankaus scenarijaus NT vystytojui ir jo klientams.
Štai pristatydamas klausimą jo iniciatorius konservatorius Mindaugas Lingė teigė žinantis, kad Statybų inspekcija „kreipėsi ar žada kreiptis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo“, tad „ir vėl visa karuselė prasidėtų iš naujo“. Kitaip tariant, Seimo narys viešai, atviru tekstu deklaruoja tai, kad viešojo intereso gynimas – užtrunkantis procesas ir jis jo nenori. Be to, įžangoje konstatavęs tikrą tiesą, kad prasidėjus teisiniams ginčams bet koks institucijų kišimasis demokratinėje valstybėje yra nepriimtinas ir žinodamas, kad dėl galimų pažeidimų yra kreiptasi į prokuratūrą, jis be jokių skrupulų vis tiek inicijuoja parlamentinį tyrimą šiuo klausimu.
Perėmusi estafetę iš partijos bendražygio, Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė žengia dar toliau – per posėdį ji imasi priežiūros ir atsakingoms institucijoms nurodinėti, koks turi būti šio ginčo sprendimas ir netgi per kiek laiko jis turėtų būti pasiektas. Štai kelios citatos: „Ką galėtume padaryti, kad situaciją išspręstume“, „Turime rasti sprendimus, kad projektas būtų išjudintas, kad pirkėjai nebejaustų įtampos“, „Ar mes galime padaryti taip, kad greičiau spręstųsi“, „Reikia įsijausti į pirkėjų kailį“, „Per kiek NŽT galėtų išduoti pagal „objektyvias“ aplinkybes visus tuos žmones, stovinčius čia“, „NŽT, gavusi informaciją, gali įvertinti aplinkybes ir… jautrumą, ir pateikti derinimo pažymą“, „Klausiu Statybų inspekcijos vadovės: jeigu matome tokią galimybę ir žinias, kaip tada Statybų inspekcija reaguoja? Ir ar tada privalomas tas pasikreipimas į prokuratūrą?“, „Galbūt matydami institucijų požiūrį mes galėtume palikti tuos žmones ramesnius šiandien?“, „Ką galime padaryti, kad tie investavę į būstą žmonės neturėtų baimių, kad kas nors tą būstą gali nugriauti“, „Dviračių takelis nuardomas, bet jei reikėtų daugiau nei pusę pastato nugriauti, tai būtų katastrofa, tikrai“, „Aš tikiuosi, kad po 20 dienų mes nebeturėsim šio klausimo savo darbotvarkėj“. Šiuos ir daugybę kitų teiginių, iš kurių pagrįstai galima susidaryti įspūdį, kokio sprendimo ir skubos iš priežiūros bei kitų valstybės institucijų tikisi ir reikalauja politikė, ji išsakė ne tik kitiems parlamentarams, bet ir šiuo metu teisiniuose ginčuose dalyvaujančių valstybės institucijų vadovams. Kai parlamentarė kalba taip, kai ji ne išklauso aplinkybes, o iš esmės nurodinėja, apie ką ir kaip reikia galvoti, kokius sprendimus priimti ar kokių veiksmų nesiimti, to negalima įvardyti niekaip kitaip, kaip spaudimu valstybės pareigūnams.
Šioje vietoje reikia pasakyti, kad pagal Seimo statutą Seimo Aplinkos apsaugos komitetas gali išklausyti, kontroliuoti, teikti rekomendacijas ne dėl būtinų tarnautojų ar įstaigų veiksmų, kai kalbama apie įstatymų leidybą, reguliavimo tobulinimą, o ne kištis į konkretų atvejį ir mėginti paveikti tarnautojus dėl vienokių ar kitokių sprendimų. Davęs priesaiką Lietuvai politikas įsipareigoja laikytis ir Politiko elgesio kodekso, kuriuo pasižada būti padorus, teisingas ir nešališkas. Nekalbant apie kituose teisės aktuose numatytus draudimus daryti spaudimą pareigūnams, reikia pažymėti, kad Baudžiamajame kodekse kišimasis į valstybės tarnautojų darbą ir bandymai juos paveikti yra laikomi nusikaltimu, nes šio kodekso 288 straipsnis aiškiai ir nedviprasmiškai sako, kad visuomenės veikėjas, politinės ar visuomeninės organizacijos atstovas, kuris naudodamasis savo įtaka kišosi į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą siekdamas priversti atsisakyti teisėtų veiksmų ar atlikti neteisėtus veiksmus savo ar kitų asmenų naudai, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Taigi, panašu, kad esant valiai šio posėdžio turinys ir politikų veiksmai galėtų sudominti ne tik Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, bet ir prokuratūrą.
Jeigu politikai mėgintų aiškinti, kad jie tai darė dėl tų 57 pirkėjų, šioje situacijoje toks aiškinimas atrodytų labai jau nerimtas. Pirma, jokių teisinės reikšmės valstybinių sutarčių tie asmenys neturi. Jų net teismas neįtraukė kaip proceso šalies. Antra, vykdant galbūt neteisėtas statybas ar įteisinant neteisėtą statinį, nukenčia ne tik darželinukai, kurie beveik metus dėl statybų negalėjo eiti miegoti popiečio miego, ir tūkstančiai aplinkinių namų gyventojų, bet ir visi kiti piliečiai, kurie gyvena Lietuvoje ir tikisi, kad prieš įstatymus yra lygūs visi, o juose nustatyti reikalavimai turi galioti visiems be išimties. Tai, kad atstovaudamas 57 pirkėjų, o tiksliau, NT vystytojo interesams, pažeidi esminius demokratijos ir visų likusių žmonių interesus, turėtų suprasti net ir pirmą kadenciją einantis Seimo narys.
Labai norisi tikėti, kad toks politikų elgesys buvo nulemtas neapgalvojimo ir pasidavimo lengvam populizmui, tikintis palankumo iš aiškinančių, kad tuomet nieko nesuprato ir nežinojo, bet šiuo metu jau puikiai įstatymus bei teismų praktiką išmanančių, o gal net ir valstybės įmonėse dirbančių pirkėjų. Priešingu atveju mes tikrai esame atsidūrę ties bedugne, nes kai politikai viešai spaudžia valstybinėse institucijose dirbančius asmenis priimti tokius sprendimus, kad „nereikėtų nugriauti pusės pastato“, „ir paliktume tuos žmones ramesniais“, tai jau nebe demokratinė teisinė valstybė ir santvarka. Tai grįžimas dešimtmečiais atgal, kai politinę įtaką ar pareigas turintys asmenys iš centrinio ar kraštinio komiteto „ant kilimėlio“ išsikviesdavo ką nors, jų nuomone, jiems ar jų giminaičiams nepalankaus darančius specialistus.
Tuo tarpu priežiūros institucijų pareigūnams norisi palinkėti principingumo ir ištvermės tokiose sudėtingose situacijose. Tikrai turėtų būti nesmagu ir labai sunku sąžiningai dirbti darbą už menką atlygį, kai be verslo į viešąsias akcijas metamų didžiulių pinigų dar turi nuolankiai išklausyti ir politikų viešo spaudimo dėl to, kad atlieki savo pareigas. Negalima pamiršti ir to, kad politikai ateina ir išeina, o pasidavus jų spaudimui, užsimerkus prieš teisės pažeidimus, neįvykdžius savo pareigų, už šiuos veiksmus ne tik prieš sąžinę, bet ir prieš teisę atsakys ne patogiai už ekranų sėdėję ir nurodymus daliję politikai, o klusniai galbūt neteisėtus nurodymus vykdę pareigūnai.
