Atostogų ritmu gyvenusi Vyriausybė ir valdančioji dauguma pagaliau suprato, kad savo veiklos neefektyvumo nebegali dangstyti užklupusiu karščiu, nes artėjantis politinis sezonas reikalauja tam tikrų konkrečių pasiūlymų tiek dėl infliacijos valdymo, tiek dėl elektros ir dujų kainų sureguliavimo.
Apie tai prakalbo premjerė ir Seimo Pirmininkė, kurios pagaliau pripažino, kad pagrindinė valstybės užduotis per ateinančius metus turėtų būti energijos krizės keliamų milžiniškų iššūkių subalansavimas ir kompensavimo plano vartotojams parengimas. Netgi patikino, kad kitų metų biudžete jam bus numatyta nuo 0,5 iki 1 mlrd. Žinoma, tą planą reikėjo daryti žymiai anksčiau – nelaukiant rugpjūčio galo ir įkyraus Seimo opozicijos kasdienio priminimo. Deja, eilinį sykį atsitiko taip, kaip atsitiko. Eilinį kartą dėl Vyriausybės neveiksnumo gyventojai pradės gauti rekordines sąskaitas nežinodami, kaip jos bus kompensuojamos ir, svarbiausia, ar išvis juos pasieks bent kokia parama. Kol kas užtikrinta iš finansų ministrės ištransliuota žinia, kad kainų kompensavimo šiais metais gyventojams neverta tikėtis.
Atrodo, kad Vyriausybės norui paatostogauti ilgėliau nesutrukdė nė elektros biržoje „Nord Pool“ įvykę rekordiniai sandoriai, kada didmeninė elektros kaina Lietuvai minėtoje biržoje pasiekė net blogiausiam sapne neįsivaizduojamus 4 eurus už kilovatvalandę, nei chaotiškai prasidėjęs antrasis elektros rinkos liberalizavimo etapas, ypač po to, kai vienas iš didžiausių nepriklausomų elektros tiekėjų „Perlas Energija“ vienašališkai nusprendė panaikinti fiksuotos kainos planus savo klientams, o galiausiai – ir nutraukti veiklą.
Kokia buvo dešiniųjų valdžios reakcija į tai? Tradicinė. Jokios aiškios tolesnės strategijos, nerišliai suformuluoti pasiteisinimai ir, žinoma, kaltųjų paieškos. Jau nebestebina, kad kalti tradiciškai tampa opozicijos atstovai, matantys ir pirštu baksnojantys į problemą, o ne tie, kurie problemą turėtų spręsti.
Tokia Vyriausybės pozicija ypač keistai atrodė Europos šalių kontekste. Dauguma valstybių dar net neįpusėjus vasarai suko galvas, kokių tolimesnių pagalbos priemonių imtis, kad sumažintų sąskaitas vartotojams. Priemonių imtasi įvairių – Vyriausybei reikėjo tik atidžiau pasidomėti žiniasklaidos pranešimais.
Tiesa, apie ateities planus užsiminė energetikos ministras Dainius Kreivys. Norėdamas nuraminti visuomenę dėl itin aukštų elektros kainų, jis rimtu veidu paskelbė, kad valdžia tikrai nenusisuks ir suteiks pagalbos paketą – mokys, kaip taupyti! Buvo kalbama apie Energetikos ministerijos kuriamą visuomenės informavimo kampaniją, skirtą gyventojų pamokoms apie elektros energijos taupymą. Bet ar vietoj to ministras negalėjo užsiimti realia veikla, užuot braižęs reklaminius lapelius, kaip taupyti elektrą? Nejaugi D. Kreivys užmiršo, kad mūsų visuomenė yra sąmoninga ir tikrai supranta, kad teks mažinti elektros suvartojimą, ypač tada, kai juos pasieks šaltojo sezono sąskaitos? Jokių energetikos ministro paskatinimų tam nereikia. Ko tikrai reikia, tai ryžtingų D. Kreivio veiksmų. Visgi tokiais jo pareiškimais stebėtis nereikėtų. Prisiminkime jo pasisakymus vos tik rinkoms prasidėjus kaisti, o žaliavų kainoms šovus į viršų. Tuo metu energetikos ministras į žurnalistų kameras ir Seimo posėdžių salėje kartojo, kad jis tiki, jog energijos išteklių kainos tuoj pradės mažėti, todėl nereikia nieko daryti ir į rinką nesikišti, ji pati viską subalansuos. Matome, kur visa tai nuvedė.
Bet grįžkime prie Vyriausybės rengiamo plano, apie kurį garsiai kalba Ministrė Pirmininkė, perimdama vairą į savo rankas ir, matyt, sistemingai ant galinės mašinos sėdynės palikdama tuščiais pasisakymais garsėjantį energetikos ministrą. Juolab kad jis pats iki galo negali paaiškinti energetikos sektoriuje vykstančių procesų. Dėl to net kreipėsi į energetikos rinkos reguliuotoją VERT, kad šis jam paaiškintų „Nord Pool“ biržoje vykstančius procesus. Ar logikos ir adekvatumo šiam ministrui tikrai nestinga – spręskite patys, nes net ir nelabai energetikos procesuose besigaudančiam asmeniui turbūt pakaktų beveik dviejų metų tam, kad suprastų, kaip veikia minėta elektros birža. Jeigu jau ministras imsis visuomenę mokyti taupymo – tai gal visuomenė ministrui gali pasiūlyti pasimokyti ir pagilinti žinias toje srityje, kuriai jis vadovauja?
Kaip jau ir minėta, planas dar tik rengiamas ir tik jį paruošusi Vyriausybė pristatys visuomenei ir politikams svarstyti. Ar jis galėjo būti ruošiamas anksčiau ir nelaukiant Seimo rudens sesijos pradžios? Galėjo ir turėjo. Prisiminkime, kad dar birželio mėnesį buvo kalbama apie bendrus opozicinių frakcijų bei ministrų kabineto posėdžius, siekiant suvaldyti tiek energijos kainas, tiek pačią infliaciją. Jau tada sakėme, kad plano rengimo reikia nedelsiant, o ne po kelių mėnesių. Susėskime, teikime pasiūlymus, kalbėkime ir raskime konsensusą. Tiesėme pagalbos ranką, nes nesinorėjo vėl pakliūti į tokią pačią situaciją, kai valdžios sprendimai būna tik po įvykusio fakto, bet dabar jau aišku, kad einama to link. Dar liepos mėnesį, kada valdžia ir opozicija turėjo pradėti susitikimus, buvo matyti aiškus nenoras kalbėtis. Vyriausybė visais būdais atidėliojo diskusijas su opozicija dėl minėtų klausimų, susijusių su infliacijos poveikio mažinimu. Tada premjerė paaiškino, kad opoziciją ketina kviesti teikti savo pasiūlymus tik tada, kai Finansų ministerija nubrėš aiškesnį ateities šalies finansų vaizdą. Suprantama, kad to brėžiamo vaizdo iš ministerijos nesulaukėme nei liepą, nei rugpjūtį.
Ar tai buvo daroma kryptingai, ar dėl kompetencijos stokos – sunku pasakyti. Aišku tik tai, kad plano dar nėra, o jo patvirtinimas nusikels į rudens sesijos pabaigą kartu su tvirtinamu kitų metų biudžetu.
Po to dar teko išgirsti porą kitų atsikalbinėjimų, kodėl Ministrė Pirmininkė nėra linkusi sėsti prie bendro stalo: „opozicijos pasiūlymai populistiniai“, „jie išbalansuoja biudžetą“ ir kt. Nors tai tikrai nėra tiesa. Socialdemokratų frakcijos siūlymai visada buvo konstruktyvūs ir nukreipti į svarbiausią tikslą – mažesnes sąskaitas vartotojams. Vyriausybė savo rankose turi priemonių, kaip galima problemas spręsti efektyviau. Pavyzdžiui, per reguliacinį mechanizmą įtakoti galutines kainas už elektros kilovatvalandę ar gamtinių dujų kubinį metrą, fiksuojant ar įšaldant jų tarifus, siūlyti keisti apskaičiavimo algoritmus, kad momentinę mažiausią kainą pasiūlęs gamintojas turėtų galimybę elektra prekiauti rinkoje. Nereikia užmiršti ir valstybei priklausančios Miškų urėdijos vaidmens. Kylant ne tik dujų, bet ir biokuro kainoms, šios valstybinės įmonės pagrindinis tikslas turėtų būti papildomos žaliavinės medienos ir kartu biokuro žaliavos Lietuvoje pasiūlos didinimas. Toks veiksmas bent iš dalies subalansuotų biokuro rinkoje vykstančius procesus. Ar tokie pasiūlymai tikrai populistiniai? Nemanau. Problema tik ta, kad nenorima išgirsti kitos pusės, o dėl to kenčia gyventojai.
Noriu priminti, kad beveik prieš du metus energetikos ministras opozicijos atstovams pasakojo, kiek Lietuva turi potencialo ir nepanaudoja savo biokuro, siūlė tvarkyti pamiškes, rinkti šakas, diegti inovatyvius šildymo ir energijos taupymo sprendimus. Laikas eina, tačiau visa tai telieka kalbomis. Sostinės gyventojus šildys ne biokuras, o mazutas, šimtai tūkstančių šeimų gyvens nerenovuotuose daugiabučiuose su sovietinius laikus menančia infrastruktūra. Ar visa tai galima buvo pakeisti per du metus? Gal ir ne, tačiau kadencijai įpusėjus pokyčių nematyti. Todėl kyla pagrįstas klausimas – kas šioje diskusijoje yra populistas?
Tikiu, kad artėjantis politinis sezonas yra tas, į kurį po vasaros atostogų mažiausiai norėtų sugrįžti Vyriausybė, bet laikotarpių negali pasirinkti, o atsakomybę reikia prisiimti. Laukiame konkrečių Vyriausybės pasiūlymų, kad būtų atsakyta į visus klausimus.
