Konservatorių – liberalų vyriausybė pradeda valstybės tarnybos reformą, kuri, sutinku, yra reikalinga. Vis dėlto, esu įsitikinęs, kad dabar siūlomas jos variantas yra pernelyg elitistinis, o ja toliau siekiama įgyvendinti viešojo sektoriaus neoliberalizaciją, valstybines įstaigas paverčiant savotiškais „uabais“, kur neproporcingai dideles galias turės vadovų grandis.
Valdantieji, baksnodami į Tarptautinį valstybės tarnybos efektyvumo indeksą, kur Lietuva užima 20 vietą iš 38, o pagal gebėjimus yra vos 36 vietoje, tvirtina, kad reikia sekti 8, 12 ir 14 vietą užimančiomis valstybėmis – atitinkamai Nyderlandais, Estija ir Airija, kurios neva įvykdė reikiamas reformas būtent tik vadovų lygmenyje ir dėl to yra tokiose aukštose pozicijose.
Pirmiausia, minėtas indeksas yra sudaromas tik nuo 2017 metų, ir tada Estija buvo 7, Nyderlandai – 14, Airija – 20 vietose. Antrą ir kol kas paskutinį kartą jis sudarytas 2019 metais, juo ir remiasi lietuviškos reformos autoriai. Be to, visose šiose šalyse viešojo sektorius reformos buvo ir tebėra kompleksinės, o vadovų grandies stiprinimas – tik vienas iš elementų.
Estija garsėja skaitmenizacija ir dizaineriško mąstymo, kuriuo remiantis problemos sprendžiamos, prioretizuojant piliečių poreikius, diegimu valstybės tarnyboje. Airija šiuo metu įgyvendina dešimties metų valstybės tarnybos atnaujinimo strategiją, kurios akcentas – per inovacijas, profesionalumą ir gyvybingumą pagerinti žmonių gyvenimą, o vertybės – lygybė, teisingumas, pagarba, nepriklausomybė, integralumas ir nešališkumas. Nyderlandai apskritai yra valstybė, kuri nuolatos ieško, kaip kažką pagerinti savo teritorijoje, o visa valstybės tarnyba čia veikia kaip vieninga organizacija, o ne atskiri valstybinių įstaigų „uabai“, kaip dabar ketina padaryti Lietuvoje dabartinė valdžia.
Bėda ta, kad dabartiniams vadovams valstybės tarnyboje nėra taip jau blogai palyginus su eiliniais valstybės tarnautojais, o pastarieji ir taip jau laukia per ilgai, kada jų algos taps nors kiek oresnės.
Jau nuo 2008 metų kalbu, kad viešąjį sektorių reikia stiprinti pirmiausia per atlyginimų kėlimą. Priminsiu, kad dar per 2008 m. krizę valstybės tarnautojams sumažinus darbo užmokestį, kuris skaičiuojamas pagal bazinį dydį, pastarasis iki šiol neatstatytas į buvusį prieš tuos beveik 15 metų. Kitur algos kilo keliolika procentų, o viešajame sektoriuje – prie bazinio dydžio pridėti keli ar keliolika eurų. Įstatymiškai premijuoti valstybės tarnautojus galima ir dabar, bet dažnai tiesiog nėra iš ko.
Tai apie ką mes kalbame? Dėl to ir valstybės tarnyba taip susitraukė, niekas nenori ten dirbti, nors buvo laikas, kai tikrai buvo pasiektas pakankamai aukštas profesionalumo lygis.
Uždarius šią Pandoros skrynią išsispręs daug problemų. Tačiau pradėjus valstybės tarnybos „uabizaciją“, kai nuo objektyvaus darbo apmokėjimo pereinama prie subjektyvaus, ir čia viską sprendžia vadovas, profsąjungų galios – tik formalios, o darbuotojo žodis apskritai nieko nereiškia, darbo stažo nelieka, tai tuomet, vadinasi, lieka tiesiog eiliniai darbo santykiai. Pagal tokią mūsų reformatorių logiką išeitų, kam tada išvis reikalingas naujasis Valstybės tarnybos įstatymas, jei yra liberalusis Darbo kodeksas.
Reformos autoriai ramina, kad ji yra ilgalaikė, tęstinė, o po vadovų sektoriaus stiprinimo ir jų darbo užmokesčio kėlimo ateis eilė ir eiliniams valstybės tarnautojams. Bėda ta, kad dabartiniams vadovams valstybės tarnyboje nėra taip jau blogai palyginus su eiliniais valstybės tarnautojais, o pastarieji ir taip jau laukia per ilgai, kada jų algos taps nors kiek oresnės. Ir ką šiuo atveju reiškia ilgalaikė reforma? Kad tiems eiliniams valstybės tarnautojams darbo sąlygos pagerės ir algos pakils kažkada tolimoje perspektyvoje?
O svarbiausia, kad reformai planuojant būti tokiai elitistinei, t. y. vykstant tik vadovų lygmenyje, valstybės tarnyboje atsiras didelė nelygybė tarp aukštas ir žemas pareigas užimančių tarnautojų, o tai automatiškai yra blogos organizacijos, blogo darbdavio požymis.
Gal valstybės tarnyba rengiama valdančiųjų partijų trijulės, istoriškai garsėjančios glaudžiais ryšiais su verslu, rėmėjams ir rinkėjams iš privataus sektoriaus?
Ar reikia, kad Lietuvos valstybės tarnyba virstų savotišku „UABeliu“, kur vadovai gauna milžiniškas algas, o eiliniai darbuotojai uždirba tiek, kad vos suduria galą su galu? Regis, ir privatus verslas jau stengiasi būti progresyvus savo darbuotojų atžvilgiu bei mažinti socialinę nelygybę ir atskirtį tarp jų. Kodėl dabartinė vyriausybė nusprendė žengti žingsnį atgal, sumenkinant darbuotoją ir paverčiant jį sistemos straigteliu?
Didelis galios disbalansas valstybės tarnyboje sukurs prielaidas mobingui, nepotizmui, oportunizmui, o gal net ir korupcijai. O gal valstybės tarnyba rengiama valdančiųjų partijų trijulės, istoriškai garsėjančios glaudžiais ryšiais su verslu, rėmėjams ir rinkėjams iš privataus sektoriaus? Juk valdžios ir verslo artumas, taip pat migracija tarp verslo ir valstybės tarnybos dažnai sukuria prielaidas korupcijai.
Konservatoriai, liberalai ir „Laisvės partija“ į valdžią atėjo pristatydami save veržliais, jaunatviškais ir beveik viską galinčiais. Tačiau drįsčiau teigti, kad atėjo jie ir su labai pasenusiu – neoliberalizmo – raugu. Vyliausi, kad ta su demokratiniu ir ekonominiu perėjimu praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje gimusi ir ilgai Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) puoselėta mada jau praėjo, o Lietuvos dešinieji politikai jau išmoko kritiškai vertinti „valstybės mažinimo“ ir panašias. idėjas. Regis, klydau. Galima pajuokauti, kad išsipildė LLRI svajonė – sumažėjo Lietuvos viešasis sektorius, tiesa, dėl mažų algų.
Valstybės tarnybos reformai reikia kompleksiškumo ir balanso. Šiuo retu atveju sutinku su prezidentu – kad su vandeniu neišpiltume ir vaiko.
