Komentarą noriu pradėti 36 m. Donato laiško, kurį gavo ir kiti Seimo nariai, citatomis.
„Buvau jaunas, ką tik pradėjęs studijas pilietis ir tuo pačiu dar ir dirbau. Kažkada į viešbučio, kuriame dirbau, registratūrą atėjo dvi besišypsančios damos ir lengvai įtikino pasirašyti kažkokį kaupimą, kurį bet kada, pabrėžiu, bet kada galėsiu sustabdyti arba nutraukti. Turbūt jaunatviškas maksimalizmas ir savišvietos stoka padarė savo ir pasirašiau, bet pasirašiau SAVANORIŠKĄ kaupimą.
… Neilgai trukus keliai nuvedė į užsienį. …buvau atitrūkęs nuo aktualijų, ilgus metus praleidau svetur ir tapau įkaitu tikrąja to žodžio prasme.
…grįžau 2019 m. Vat tada ir prasidėjo neteisybė su antrąja pensijų pakopa. Ji tapo privaloma, be teisės atsisakyti…“.
Taigi, Donatui aišku, kad šis kaupimas ir turi būti ne priverstinis, o savanoriškas. Ir tokių ar panašių istorijų yra tūkstančiai.
Sutinku, kad kaupimas antrojoje pakopoje turi būti savanoriškas, bet valstybė į ją įtraukia privalomai. Naujas rekrūtavimo etapas prasideda kiekvienų metų pradžioje: automatiškai įtraukiami ne tik nauji dalyviai, bet ir tie, kurie anksčiau jau atsisakė. Jei žmonės neapsižiūri iki liepos, jei įtraukiami į antrąją pakopą, iš kur negali pasitraukti iki pensinio amžiaus.
Nuoširdžiai raginu visus Lietuvos gyventojus pasitikrinti, ar jie, patiems nežinant, nėra įtraukti į antrąją pensijų pakopą. O pasitikrinus pagalvoti, ar verta ten kaupti pensijai.
Ar verta kaupti? Geriausi yra ekonominiai argumentai. Štai keletas.
Ekonomistas Romas Lazutka pabrėžia, kad pensinių fondų augimas apskritai atsilieka nuo algų didėjimo – per aštuoniolika metų nuo 2004-ųjų atlyginimai Lietuvoje vidutiniškai didėjo 7, o fondai – 4.7 procentais. Nereikia užmiršti, kad privatūs pensijų fondai yra dosniai šeriami Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais. Anot Raimondo Kuodžio „jie sugebėjo padaryti neįtikėtiną dalyką – gauti sau valstybės subsidijas ir paskui „atnešti” jas gyventojams, kaip uždirbtą grąžą.”
Verta pastebėti, kad pastaraisiais metais iš 1,4 mln. antrosios pakopos dalyvių net 800 tūkst. arba iš viso nemokėjo įmokų, arba mokėjo labai mažai. Štai ir laiško autorius Donatas, sudaręs pensijų kaupimo sutartį, kol dirbo užsienyje, Lietuvoje antros pakopos pensijai tikriausiai nemokėjo ir nekaupė, bet sugrįžęs vėl turi mokėti.
Statistika aiškiai rodo, kad antroje pakopoje dalyvauja daugiausia tie, kurių atlyginimai ir taip didesni, atitinkamai jų ir privalomojo socialinio draudimo pensijos bus didesnės. Jų įmokas į pensijų fondus papildo ir minėtosios valstybės subsidijos (šiais metais į pensijų fondus bus pervesta 223 mln. eurų), o tai visų mokesčių mokėtojų pinigai, taip pat ir tų, kurie gauna itin mažus atlyginimus.
Panaikinti šią daugeliui Lietuvos gyventojų nuostolingą sistemą turėtų pati Lietuvos valstybė. Gaila, kad praėjus beveik dvidešimtmečiai metų, visos Lietuvos vyriausybės, įskaitant ir dabartinę, toliau atvirai mulkina žmones ir neatsisako sistemos, kurią privatūs bankai ir pensijų fondai sukūrė ir pritaikė dažnai silpnoms, kaip Lotynų Amerikos, ir pokomunistinėms nebrandžioms ekonomikoms.
Tačiau juk pokomunistinis pereinamasis laikotarpis Lietuvoje jau senokai baigėsi, ar ne? Mūsų valstybė privalo nustoti su savo piliečiais žaisti žaidimus, kuriuose pirmiausia laimi stambus privatus kapitalas. Dabar užsukta kažkokia nesibaigianti loterija žmonių pinigais ir likimais.
Vyriausybė aiškina, girdi, žmonės kitaip nekaups ir nesirūpins savo pragyvenimu senatve. Betgi daugelis tų, kurie dabar skursta ir kartu prievarta kaupia toje antroje pakopoje, iš jos tegaus grašius. Ar Lietuvos senjorų skurdas yra tapęs tokia norma Lietuvoje, kad nieko čia tokio, kad privatus kapitalas iš jų uždirbs, o žmonės, sunkiai dirbę visą gyvenimą ir praradę sveikatą, toliau skurs senatvėje?
Nuo kada konservatorių, liberalų ir laisviečių vyriausybė tapo savo piliečių auklė? Kur dingo jų kalbos apie žmogaus laisvą pasirinkimą ir individualią atsakomybę už savo gyvenimą? Kodėl valstybė nededa pastangų, kad veiktų profesiniai pensiniai fondai, kuriems įstatyminė bazė sukurta? Kodėl praėjus daugiau nei 30 metų po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva toliau seka ne europietiškos gerovės valstybės modeliu? Privačių pensijų fondų ir bankų lobistų spaudimas per stiprus? O gal gąsdina kažkokie korupciniai praeities šešėliai?
Lietuvos valstybė savo piliečių atžvilgiu elgiasi nesąžiningai, tiek prievarta įtraukdama į antrąją pakopą, tiek tinkamai jų neinformuodama. Tai tik parodo išlikusį sovietinį mąstymą, kad žmogus – nesvarbus, jis – tik sistemos, kuriai turi tarnauti, dalis. Dabar galima tai pakeisti ir padaryti kaupimą antroje pakopoje bent jau SAVANORIŠKU.
Mūsų kaimynai estai, lenkai ir kiti ėmėsi radikalesnių priemonių. Negi mes taip ir liksime visur paskutiniai?
