Neabejoju, kad visi Lietuvos gyventojai žino, kad šių metų kovo mėnesio 5 d. įvyks savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimai, ir dauguma jų numato juose dalyvauti – kandidatuoti į renkamas savivaldybių institucijas arba / ir balsuoti už būsimuosius savivaldybių tarybų narius ar vadovus.
Tačiau, darau prielaidą, kad ne visai visi žino, kad 2023 m. balandžio 1 d. įsigalios 2022 m. birželio 30 d. Seimo priimtas Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo šis įstatymas išdėstytas nauja redakcija, radikaliai keičiančia Lietuvos savivaldybių struktūrą.
Nuo šių metų balandžio mėnesio 60 savivaldybių bendruomenėms Konstitucijoje laiduotą savivaldos teisę įgyvendins jau ne viena, bet dvi tiesiogiai renkamos savivaldybių institucijos (savivaldybės taryba ir savivaldybės meras). Dar daugiau – savivaldybės mero vaidmuo keičiasi iš esmės: jis nuo šiol bus savivaldybės vykdomoji institucija ir visos savivaldybės vadovas, turės įgaliojimus šaukti savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauti (be teisės balsuoti), taip pat pasirašyti savivaldybės tarybos priimtus sprendimus ir juos nustatyta tvarka skelbti arba vetuoti, t. y. grąžinti savivaldybės tarybai svarstyti ir spręsti iš naujo.
Toks savivaldybės mero vaidmens pasikeitimas – ilgokai lauktas įvykis Lietuvos savivaldybių gyvenime. Pirmą kartą dar 1998 metais šį norą išreiškė savivaldybių atstovai Lietuvos savivaldybių asociacijos suvažiavime, priimdami rezoliuciją. Vėliau sekė ne vienkartiniai, bet nesėkmingi bandymai įstatymu keisti šalies Konstituciją (jos 119 straipsnį), kol galų gale 2015 metais šį norą pavyko realizuoti iš dalies (savivaldybių merai – savivaldybių tarybų ir savivaldybių vadovai) pradėti rinkti tiesiogiai, o nuo šių metų pilna apimtimi: Lietuvos savivaldybių merai (savivaldybių vykdomosios institucijos ir savivaldybių vadovai) bus renkami tiesiogiai kaip „savarankiškos“ (nustatytų įgaliojimų ribose) ir „stiprios“ (santykyje su savivaldybių tarybomis) savivaldybių institucijos.
Pirmą kartą dar 1998 metais šį norą išreiškė savivaldybių atstovai Lietuvos savivaldybių asociacijos suvažiavime, priimdami rezoliuciją.
Naujas savivaldybės tarybos ir savivaldybės mero galių paskirstymas turės didelės įtakos visų savivaldybės subjektų (savivaldybės tarybos darinių (kolegijos, komitetų, komisijų, tarybų ir pan.), savivaldybės administracijos su filialais, savivaldybių įstaigų ir valdomų įmonių) funkcionavimui, savivaldybių gyventojams ir jų asocijuotoms grupėms (įskaitant nevyriausybines organizacijas), taip pat verslui ir verslo bendruomenei.
Su šiais pokyčiais taip pat yra laukiama proveržio ir savivaldybės gyventojų tiesioginio įtraukimo į vietos reikalų tvarkymą srityje: savalaikio ir išsamaus jų informavimo, sistemiško konsultavimosi su jais ir jų ne menamo, bet realaus įgalinimo – suteikimo teisių ir atsakomybės patiems priimti sprendimus, sprendžiant tam tikrus vietos reikalus, suplanuojant ir naudojant tam tikrus finansinius išteklius, pasirenkant tinkamiausias sprendimų įgyvendinimo formas ir priemones ir pan.
Proveržis šioje srityje siejamas su pagrindinės idėjos realizavimu – sukurti ir plėtoti Lietuvoje bendruomeninę, harmoningai ir subalansuotai (per abi – tiek atstovaujamosios, tiek ir per tiesioginės demokratijos formą) įgyvendinamą vietos savivaldą. Juk nebe reikalo Vietos savivaldos įstatyme yra įtvirtinta tokia vietos savivaldos Lietuvoje samprata:
„Vietos savivalda – tai valstybės teritorijos administracinio vieneto bendruomenės, turinčios Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas.“ (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnis).
Proveržis šioje srityje siejamas su pagrindinės idėjos realizavimu – sukurti ir plėtoti Lietuvoje bendruomeninę, harmoningai ir subalansuotai įgyvendinamą vietos savivaldą.
Nors „matomiausiais“ bendruomeninės vietos savivaldos įgyvendintojais buvo, yra ir ateityje bus laikomi renkami savivaldybių tarybos ir savivaldybių merai, tačiau aukščiai minėtąjį proveržį, manau, pavyks pasiekti tik jeigu sudarysime sąlygas atsakingai ir veiksmingai veikti žemutiniame ir arčiausiai žmonių esančiame Lietuvos savivaldybių valdymo lygmenyje esantiems mažosios vietos savivaldos subjektams.
Nuo šių subjektų sprendimų ir veiklos, pasišventimo ir pastangų didžia dalimi priklauso, ar ir kaip bus tenkinami paprastų žmonių kasdieniai poreikiai, ar jiems bus suteikta reikalinga moralinė ir materialinė pagalba, ar jie bus išklausyti ir teisingai suorientuoti, ar ir kaip bus atstovaujama jų interesams savivaldybės ir valstybės institucijose ir įstaigose. Pagal šių subjektų veikimą žmonės dažnai susidaro nuomonę apie visos savivaldybės ir net valstybės valdžią, jų vykdomą vietos ir valstybės politiką, požiūrį į žmones.
Kas yra tie mažosios vietos savivaldos subjektai ir kokias sąlygas jiems reikia sudaryti, kad jie galėtų pateisinti savo paskirtį ir tinkamai tarnautų savivaldybės gyventojams, paprastiems žmonėms?
Mažosios vietos savivaldos subjektų sąvoka yra nauja ir kol kas nedaug kam žinoma. Pirmą kartą ji paminėta Seimo Pilietinio dalyvavimo ir bendruomeniškumo skatinimo laikinosios grupės organizuotoje konferencijoje „Mažoji vietos savivalda: šiandien, rytoj ir poryt“, kuri įvyko 2022 m. lapkričio 15 d.
Pagal šių subjektų veikimą žmonės dažnai susidaro nuomonę apie visos savivaldybės ir net valstybės valdžią, jų vykdomą vietos ir valstybės politiką, požiūrį į žmones.
Mažosios vietos savivaldos subjektai – tai visuma tam tikrais ryšiais susietų subjektų (darinių), kurie yra sudaromi ar susidaro, kai vietos savivaldybėje yra vykdoma vidinė decentralizacija ar / ir valstybės teritorijos administracinio vieneto bendruomenei Konstitucijos laiduota savivaldos teisė yra įgyvendinama tiesioginės dalyvaujamosios ir svarstomosios demokratijos būdu. Šių subjektų (darinių) paskirtis – tvarkyti vietos reikalus jiems teisės aktais nustatytos kompetencijos ribose.
Mažosios vietos savivaldos subjektų, kurie nustatyti Vietos savivaldos įstatyme, sistema susideda iš šių elementų:
1. seniūnija (kaip įstaigos dalis) ir jos vadovas seniūnas;
2. gyvenamosios vietovės (seniūnaitijos) bendruomenė;
3. seniūnaitis;
4. bendruomeninė organizacija, kitos nevyriausybinės organizacijos (veikiančios seniūnijos aptarnaujamoje teritorijoje);
5. seniūnaičių ir seniūnaičių išplėstinė sueigos;
6. savivaldybės tarybos Bendruomeninių organizacijų taryba.
Mažosios vietos savivaldos subjektai Lietuvoje atsirado 1995 m., įgyvendinus Lietuvoje administracinės teritorinės ir savivaldos reformos pirmąjį etapą (ir konkrečiai – panaikinus 510 žemesniosios pakopos vietos savivaldybių). Buvusių „mažųjų“ vietos savivaldybių vietoje turėjo rastis kažkas, kas užpildytų susidariusį vakuumą.
Taip ir įvyko: iš pradžių (nuo 1995 m.) atsirado seniūnas, po to seniūnija (kaip seniūno tarnyba), kaimų seniūnai, bendruomenių centrai. Vėliau (nuo 2000 m.) – seniūnija jau kaip savivaldybės administracijos struktūrinis-teritorinis padalinys su vadovu seniūnu, gyvenamų vietos bendruomenių atstovai ir jų tarybos. Galiausiai (nuo 2009 m.) – seniūnijos kaip savivaldybių administracijų filialai, seniūnijų vadovai – seniūnai, skiriami į pareigas ypatinga, specifine tvarka, dalyvaujant seniūnijų bendruomenių atstovams seniūnaičiams, seniūnaičių sueigos, seniūnaičių išplėstinės sueigos, kuriuose su balso teise dalyvauja ir bendruomeninių organizacijų (pakeitusių bendruomenių centrus) lyderiai ar atstovai, savivaldybės bendruomeninių organizacijų taryba.
Šių subjektų (darinių) paskirtis – tvarkyti vietos reikalus jiems teisės aktais nustatytos kompetencijos ribose.
Nuo 2009 m. juridinė forma suteikta ir seniūnaitijų (kelių gyvenamųjų vietovių) bendruomenėms – kaimynystės poreikiais ir interesais susijusių žmonių bendrijoms, galinčioms joms rūpimus klausimus tvarkyti teisės aktuose nustatytomis formomis (per sueigas, susirinkimus, peticijas, renkamus atstovus – seniūnaičius, steigiamas asocijuotas žmonių grupes – bendruomenines organizacijas).
Šie arčiausiai paprastų žmonių esantys Lietuvos savivaldybių žemutiniame valdymo lygmenyje esantys vietos savivaldos subjektai neretai konkuravo vieni su kitais (pvz., bendruomeninės organizacijos ir seniūnaičiai), nebuvo aiškūs jų tarpusavio santykis ir sąveika (pvz., seniūnaitijos bendruomenė ir jos veiklos formos: seniūnaitis ir bendruomeninė organizacija). Tačiau pastaruoju metu tapo aišku, kad jų visų veikla tarnauja tam pačiam tikslui, kad jų egzistavimo prasmė ir sėkmė priklauso nuo jų visų koordinuotai vykdomos veiklos ir kad jie turi sudaryti socialiniais ryšiais susijusių mažosios vietos savivaldos subjektų sistemą – kiekvienos seniūnijos aptarnaujamoje teritorijoje žmonių kasdieniais reikalais besirūpinančių ir pačius žmones į jų reikalų tvarkymą tiesiogiai įtraukiančių subjektų vieningą (integruotą) visumą.
Jeigu norime, kad Lietuvoje būtų ne vietvalda, ne tik savivaldybių valdžios institucijų sprendimais grįstas vietos reikalų tvarkymas, pasitenkinant tik paprastų žmonių informavimu apie priimtus sprendimus, bet Lietuvoje plačia apimtimi ir formų įvairove reikštųsi bendruomeninė vietos savivalda – turime sudaryti sąlygas atsakingai ir veiksmingai veikti žemutiniame ir arčiausiai žmonių esančiame Lietuvos savivaldybių valdymo lygmenyje funkcionuojančioms mažosios vietos savivaldos subjektų integruotoms sistemoms (bendruomeninės vietos savivaldos branduoliams).
Šie arčiausiai paprastų žmonių esantys Lietuvos savivaldybių žemutiniame valdymo lygmenyje esantys vietos savivaldos subjektai neretai konkuravo vieni su kitais.
Vietos ir valstybės politikai ir institucijos, visų pirma, turėtų pripažinti mažosios vietos savivaldos subjektų integruotų sistemų prasmę, naudą ir perspektyvą. Antra, ne vien žodžiais, bet ir realiais darbais prisidėti, kad šie bendruomeninės vietos savivaldos branduoliai stiprėtų. Ką būtų galima realiai daryti:
1) svarstyti galimybę nustatyti (pavesti) seniūnijoms vykdyti daugiau funkcijų, įskaitant ir viešųjų paslaugų teikimą (su teise pasirinkti tinkamiausią jų įgyvendinimo formą), išplėsti seniūnijose (atsižvelgiant į jų tipą) privalomų vykdyti funkcijų ratą, nustatyti pareigą tvirtinant seniūnijų nuostatus, detalizuoti konkrečiai seniūnijai nustatomų (pavedamų) funkcijų vykdymo mastą ir tvarką;
2) svarstyti galimybę grįžti prie: a) seniūnijų veiklos programų kaip jų veiklos ir finansavimo pagrindo, b) savivaldybės tarybos tvirtinamų asignavimų, skiriamų seniūnijų funkcijoms vykdyti iš savivaldybės biudžeto ir kitų šaltinių, paskirstymo tarp seniūnijų kriterijų;
3) svarstyti galimybę atsisakyti seniūnaičių sueigos, palikti toliau veikti tik išplėstinę seniūnaičių sueigą ir pakeisti jos pavadinimą – seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyventojų atstovų taryba (trumpiau – seniūnijos taryba); Vietos savivaldos įstatyme straipsnyje, reglamentuojančiame išplėstinę seniūnaičių sueigą (ateityje – seniūnijos tarybą), detalizuoti nuostatas dėl jos sudarymo (2023-2027 m. laikotarpiu ją galėtų sudaryti seniūnaičiai ir bendruomeninių organizacijų valdymo organų sprendimu deleguoti atstovai, o nuo 2027 m. – seniūnaitijų bendruomenių pagal nustatytas kvotas renkami atstovai, kurie būtų renkami tuo pačiu metu, kaip ir savivaldybių tarybos ir savivaldybių merai);
4) svarstyti galimybę Vietos savivaldos įstatymo straipsnyje, reglamentuojančiame išplėstinę seniūnaičių sueigą (ateityje – seniūnijos tarybą), detalizuoti nuostatas dėl jos įgaliojimų: neapsiriboti tik tuo, kokius klausimus ji svarsto, bet išrašyti veiklos sritis ir nurodyti, kokie konkretūs įgaliojimai kiekvienoje veiklos srityje šiam subjektui yra suteikiami, kokios galios (privalomi ar rekomendaciniai) sprendimai yra priimami;
5) nustatant išplėstinės seniūnaičių sueigos (ateityje – seniūnijos tarybos) kompetenciją, numatyti įgaliojimus, susijusius su seniūnijoms skiriamų asignavimų iš savivaldybės biudžeto ar kitų šaltinių planavimu, parengti ir paskleisti tvarką, kuri reglamentuotų, kaip dalyvaujamojo biudžeto priemonė yra taikoma seniūnijos lygmenyje;
6) detaliau sureglamentuoti savivaldybės bendruomeninių organizacijų tarybos kompetenciją ir santykius su savivaldybės institucijomis, numatant, kaip konkrečiai ši taryba yra įtraukiama į savivaldybės institucijų sprendimų rengimo ir svarstymo procesą, kokios pareigos atsiranda savivaldybės institucijoms, gavus savivaldybės bendruomeninių organizacijų tarybos priimtus sprendimus jų kompetencijai priskirtais klausimais.
Po šių metų kovo 5 d. įvyksiančių savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimų, naujai sudarytos savivaldybių institucijos turės galimybę pademonstruoti, kaip jos supranta ir pripažįsta vidinės decentralizacijos savivaldybėje svarbą ir vertę, kiek yra pasiruošusios sudaryti sąlygas realiai stiprinti mažosios vietos savivaldos subjektų sistemas, kokias formas taiko tiesiogiai įtraukti gyventojus ir jų asocijuotas grupes į vietos reikalų tvarkymą, t. y. kiek dalyvauja plėtojant bendruomeninę vietos savivaldą Lietuvoje.
