Seimas, surengęs 54 posėdžius ir priėmęs kiek daugiau nei 370 teisės aktų, liepos mėnesį baigė jau šeštąją šios kadencijos sesiją. Nepaisant įvairių iššūkių, tiesiogiai susijusių su konservatorių viršūnių dirbtinai išeskaluota įtampa dėl Vyriausybės pasileidimo ir pirmalaikių Seimo rinkimų, šią sesiją parlamentui visgi pavyko išlikti atspariam Ingridos Šimonytės ir Gabrieliaus Landsbergio šantažui ir sesiją pabaigti pakankamai efektyviai. Dešiniųjų valdžios sprendimai neskirti užtektinai laiko opiausioms šalies ekonominėms problemoms neužkirto kelio Seimui susikoncentruoti ties kitais svarbiais vidaus bei išorės klausimais ir tęsti pradėtus darbus, taip pat imtis įgyvendinti naujas pertvarkas.
Akivaizdu, kad Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje Lietuvos parlamentas pavasario sesijoje tęsė reikalingiausių sprendimų priėmimą nacionalinio saugumo srityje, stiprinančių ne tik šalies saugumą ir gynybą, bet ir įtvirtinančių didesnio masto paramą kovojančiai Ukrainai.
Vidaus politika taip pat neliko nuošalyje. Pavasario sesijoje po ilgų diskusijų ir kompromiso paieškų Seimas patvirtino valstybės tarnybos pertvarką. Kalbant apie šią sisteminę pertvarką, reikia pasakyti, kad reforma netapo tik valdančiųjų norų ir pageidavimų koncertu. Socialdemokratų frakcijos registruoti pasiūlymai privertė Vyriausybę Seimui teikti kompromisinį ir labiau subalansuotą pertvarkos projektą. Pirminis reformos šūkis ir jos visas pirminis turinys – „optimizacija valstybės tarnyboje“ – nerado pritarimo Seimo salėje, todėl dešiniesiems teko atsisakyti šių lozungų ir paviršutiniškai parengtos pertvarkos. Teko prie reformos sugrįžti. Tik šį kartą tai buvo padaryta įsiklausant į socialdemokratų ir kitų opozicinių frakcijų, profsąjungų bei kitų suinteresuotų grupių pastebėjimus. Atradus sąlyčio taškų ir apgynus labiausiai pažeidžiamus valstybės tarnautojus, reforma iš tiesų gali atnešti taip laukiamų pozityvių pokyčių viešajame sektoriuje.
Vienais sėkmingiausių šioje sesijoje priimtų sprendimų galėčiau įvardyti du projektus. Tai sprendimas pagaliau papildomai apmokestinti šalies bankus ir didinti socialines išmokas. Vadinamasis bankų solidarumo mokestis į šalies biudžetus per ateinančius metus gali atnešti papildomai 410 mln. eurų, kurie bus nukreipti tiek civilinei, tiek krašto apsaugos transporto infrastruktūrai gerinti. Be kita ko, planuojama, kad aiškus Seimo sprendimas apmažins bankų apetitą ir pasipinigavimą iš Lietuvos gyventojų, kurie turi pasiėmę būsto paskolas. Siekdamas padėti geriau derinti įsipareigojimus šeimai ir darbui, Seimas taip pat nusprendė didinti minimalias išmokas vaikams, taip sudarydamas geresnes sąlygas dirbti auginant vaikus, gerinti sąlygas asmenims, slaugantiems artimuosius ir savanoriškai besigydantiems nuo priklausomybių.
Sesija pasižymėjo ir kitų labai reikalingų sprendimų priėmimu. Kalbu apie miestelių ir kaimų vaistines, kurioms buvo grasinama uždarymu jau nuo šios liepos. Priimtos Farmacijos įstatymo pataisos leis atokiau nuo didžiųjų miestų esančiose vaistinėse toliau dirbti vaistininko padėjėjui arba farmakotechnikui. Taip mažiausių Lietuvos gyvenviečių vaistinės buvo apsaugotos nuo liūdno likimo, o kartu ir tų miestelių gyventojai, kurie ir toliau galės savo vietovėje įsigyti reikalingų vaistų.
Nuo liepos mėnesio įsigaliojo ir griežtesni reikalavimai ūkininko sodybos statybai. Tai reiškia tik viena – naujos Ūkininko ūkio įstatymo pataisos neleis „sofos“ ūkininkams lengvatinėmis sąlygomis statyti sodybų. Tariami „ūkininkai“ iki šiol naudojosi įstatyminėmis spragomis, dėl to kentėjo tiek pati valstybė, tiek sąžiningai savo namus besistatantys žmonės. Parlamentas taip pat pritarė galutiniam žemės valdymo ir Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) pertvarkos procesui. Tikimasi, kad su žemės naudojimo klausimais susijusios procedūros taps skaidresnės ir aiškesnės.
Esminių pokyčių pasiekta ir kitose srityse – sudarytos teisines prielaidos pasirengti ankstesnei elektros energetikos sistemos sinchronizacijai su kontinentinės Europos elektros tinklais, po opozicijos įsikišimo pagaliau pasiekta, kad nepriklausomas tiekėjas galės vienašališkai mažinti elektros energijos tiekimo kainą vartotojams. Seimas taip pat nutarė nuo šių metų spalio mėn. naikinti išimtis, taikomas kaitinamojo tabako gaminiams. Pagal pakeitimus šie gaminiai savo sudėtyje nebegalės turėti kvapiųjų medžiagų ir turės būti ženklinami pagal naujus reikalavimus. Verta paminėti ir tai, kad Seimas pirmą kartą istorijoje paskyrė žvalgybos kontrolierių, kuris bus atsakingas už nuolatinę žvalgybos institucijų – Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento – veiklos teisėtumo priežiūrą.
Nepaisant nemažos dalies ganėtinai sėkmingai priimtų teisės aktų pakeitimų, visgi reikia neužmiršti, kad valstybei pačios opiausios ir skaudžiausios problemos sprendimui taip ir neatsirado vietos. Tai – vis dar augančios maisto kainos. Iš dabartinės perspektyvos aiškiai matosi, kad dešiniųjų Seimo dauguma su Vyriausybe priešakyje net nebandė rekordinių maisto kainų klausimą įterpti į plenarinių posėdžių darbotvarkes.
Ignoruojama problema niekur nedingsta, o tik užaštrinama, kartais ji gali tapti net nebeprognozuojama. Taip atsitiko ir šįkart. Ekonomistai skelbia, kad per pastaruosius dvejus metus maistas Lietuvoje brango dvigubai sparčiau nei Europos vidurkis. Per dvejus metus maisto ir gėrimų kainos Lietuvoje augo beveik 50 proc., kai vidutiniškai Europos Sąjungoje (ES) – tik kiek daugiau nei 26 proc. Šiuo metu, remiantis preliminariais skaičiavimais, maisto ir gėrimų kainų lygis Lietuvoje jau viršija ES vidurkį!
Matematika paprasta: jeigu prieš porą metų lietuvis tam tikro laikotarpio maisto krepšeliui išleisdavo 200 eurų, tai šiuo metu prekybos centre jis yra priverstas palikti jau 300 eurų. Tuo metu, vidutinis europietis parduotuvėse išleidžia mažesnę pinigų sumą. Pavyzdžiui, pieno produktai Lietuvoje jau kainuoja penktadaliu daugiau nei Skandinavijos šalyse.
Žinoma, čia galima liūdnai pajuokauti, kad pagal kai kuriuos oficialius rodiklius Lietuva pagaliau lenkia Europos Sąjungos vidurkius. Tačiau realybėje statistiniai duomenys apie beprecedentį maisto kainų augimą atrodo labai pesimistiškai ir tokioje statistikoje tikrai nesinori pirmauti. Juolab, kad mūsų šalies gyventojų pajamos vis dar gerokai atsilieka nuo ES vidurkio.
Atrodo, kad naujausi infliacijos duomenys galėtų leisti lengviau atsikvėpti. Po labai ilgo laiko mūsų šalyje buvo fiksuojama mėnesinė defliacija. Bendras kainų lygis šiek tiek sumažėjo. Tačiau maisto sektoriuje šie skaičiai nebuvo fiksuojami. Atvirkščiai – produktų kainos toliau linkusios augti. Ekspertai irgi neprognozuoja optimistinio scenarijaus, prie jų prisideda ir ūkininkai. Jie unisonu kartoja, kad tikėtis žymesnio maisto produktų kainų sumažėjimo tikriausiai būtų nerealu. Nereikia pamiršti, kad kai kuriuose Lietuvos regionuose fiksuojama ekstremali situacija dėl sausros, todėl tikėtis, kad mažesnis derlius lems mažesnes kainas – visiškai nerealu.
Jau dabar galima prognozuoti, kad ateinantys mėnesiai nebus lengvesni. Vasara ir šiltas oras, žinoma, leidžia bent kiek laisviau kvėpuoti, daugelio gyventojų mintys nukreiptos į atostogas prie jūros ar gamtoje, mažiau intensyvų gyvenimo ritmą. Tačiau atostogos ir vasara praeis, o po užtarnauto poilsio Lietuvos gyventojus pasitiks dar labiau išaugusios maisto kainos prekybos centrų lentynose.
Kodėl Lietuvoje susidarė būtent tokia situacija, kai maisto kainos tik kyla? Arba žiūrint iš kitos pusės, čia galima sau lengvai užduoti kitą retorinį klausimą: o kodėl jos turėtų kristi? Kodėl didieji prekybos tinklai ir kiti maisto tiekimo grandinėje dalyvaujantys subjektai turėtų ką nors keisti?
Atsakymo toli ieškoti nereikia: užtenka pažvelgti į valdančiųjų pasirinktą veikimo, o tiksliau – neveikimo modelį. Pasitelkusi burtažodį „perkamoji galia“, Vyriausybė diena iš dienos tik skatina minėtuosius subjektus ir toliau viską daryti taip, kaip jie darė iki šiol, už tai nesulaukdami jokių vertinimų, tyrimų ar pasekmių. Valdantieji tiesiog nedaro nieko, nesiima jokių veiksmų, kad maisto kainų augimas būtų pristabdytas ar suvaldytas.
Maisto kainų suvaldymas konservatorių, liberalų ir laisviečių Vyriausybei nėra prioritetas. Tai akivaizdus faktas, kurį galima konstatuoti po beveik trejų metų jų buvimo valdžioje. Tuštėjančios Lietuvos šeimos ūkių piniginės, šios valdžios nuomone, yra tik jų pačių reikalas. Visos kalbos iš tribūnos, nesibaigiantys finansų ministrės patikinimai, esą gyventojų pajamų augimas leis subalansuoti gyventojų biudžetus, lieka tik tuščiomis kalbomis. Tie skaičiavimai, matyt, gerai atrodo tik finansų ministrės juodraščiuose, bet ne kasdieniniame gyvenime. Jau anksčiau skelbta, kad realios žmonių pajamos sumažėjo dešimtadaliu, nes žymiai didesnė infliacija tiesiog suvalgė bet kokį padidėjimą ir stabdė galimybę pajusti pajamų augimą.
Aiškiai matosi, kad Vyriausybė šias problemas tiesiog ignoruoja, nors ne kartą esu rašęs, jog vis daugiau ES valstybių išdrįsta imtis priemonių kainų augimo tempui stabdyti. Tik pakartosiu, kad infliacija euro zonoje buvo ir yra kur kas mažesnė nei mūsų šalyje, tačiau tai nesustabdė kitų ES narių imtis intervencijų, kad maisto kainų šokas būtų bent kiek pristabdytas. Vienos panaikino PVM mokesčius būtiniausioms prekėms, kitos privertė prekybos centrus susimažinti pelnus, o kai kurios nuėjo dar toliau – prekybininkus, tiesiogine to žodžio prasme, išsikvietė „ant kilimėlio“ ir sustiprino prekybininkų kontrolę. Valstybės ieškojo įvairiausių būdų, deja, mūsų dešiniųjų Vyriausybė jų net nesvarstė. Šiai valdančiajai daugumai, mano įsitikinimu, akivaizdžiai lengviau yra gąsdinti mus Vyriausybės ir Seimo griūtimi, negu imtis efektyvių priemonių gelbėjant žmones nuo aukštų kainų, o dalį – ir nuo skurdo.
Vilniuje įvyko istoriniu vadinamas NATO viršūnių susitikimas – bet I. Šimonytė netesėjo savo pažado, tapusios viena įsimintiniausių premjerės citatų šį politinį sezoną: „<…> jeigu Seimas neras savyje valios perkrauti save <…>, tokiu atveju tiesiog aš teiksiu savo atsistatydinimo prašymą, kas reiškia, kad Vyriausybė atsistatydins po NATO samito <…>“ Vyriausybė, dirbtinai sukėlusi visiškai nereikalingą audrą visuomenėje, dirbs kaip dirbusi, todėl jai privalu pagaliau išgirsti tai, kas labiausiai neramina mūsų šalies gyventojus – tai rekordinės maisto kainos. Rugsėjo mėnesį prasidėsianti Seimo sesija parodys, ar ši dešiniųjų valdžia pagaliau sugebės atsisukti į žmones – ar ant valdžios „prekystalio“ išvysime bent kelis receptus, kaip suvaldyti rekordines maisto kainas.
