Ateinančioje Seimo rudens sesijoje bus svarstomas ir tvirtinamas Seimo nutarimas labai skambiu ir itin įpareigojančiu pavadinimu „Valstybės pažangos strategija, Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“. Kartu su visais priedais šis dokumentas lengvai gali būti palaikytas rimtu moksliniu darbu, kuriuo, beje, jis beveik ir yra. Jį ruošė ne vienas šimtas įvairių sričių mokslininkų ir ekspertų bei keli šimtai Lietuvos piliečių, kurių mintys, įžvalgos, prognozės ir siekiai sugulė į įspūdingos apimties tekstą.
Nors apie pačią viziją kol kas labai plačiai nediskutuojama ir kol kas teko pamatyti tik kelis labai kritinius atsiliepimus bei perskaityti kelis apžvalginius straipsnius, tačiau kol kas pasigendu platesnių ir gilesnių diskusijų ne tik politikų, bet ir visuomenės gretose. Darytina prielaida, kad nenorą diskutuoti lemia kelios priežastys – prasidėjusios vasaros atostogos bei įsitikinimas, kad tai bus vienas iš daugelio dokumentų, kurie tiesiog atguls ministerijų ir Vyriausybės stalčiuose, nes tokių pavyzdžių turime apsčiai.
Susipažinęs su šiuo teisės akto projektu pagalvojau, kad vis tik visuomenei būtų naudinga pateikti trumpą jo santrauką ir pagrindines gaires, kurias dokumento ruošėjai labiausiai akcentuoja. Tačiau besigilindamas supratau, jog labiausiai reikėtų atkreipti ir visuomenės, ir Vyriausybės, ir Seimo valdančiųjų dėmesį į tai, kokie šiuo metu procesai vyksta ar yra vykdomi Lietuvoje pačių valdančiųjų veiksmais, bei į vizijoje numatytų priemonių finansavimo klausimus, nes priešingu atveju vizija ir liks tik „vizija“ – dokumentu, dulkančiu stalčiuose.
Dokumentu prognozuojami keturi galimi mūsų valstybės ateities scenarijai, besiremiantys dviem, vizijos autorių manymu, kertiniais valstybės aspektais: valstybės valdymo forma ir švietimo būkle. Vienas iš jų – tas, kurio turėtumėme siekti – pavadintas „Šiaurine žvaigžde“. Šiame scenarijuje iki 2050 metų Lietuva išsaugo ir sutvirtina demokratinį valdymą, kartu pasiekdama visaapimantį kokybišką švietimą. „Kapanojimosi“ scenarijus – tai dabartinė mūsų valstybės būklė, kurioje vis dar išlaikomas demokratinis valdymas, tačiau jis pasižymi staigia valdžių kaita, žema politine kultūra, kurioje nesugebama sutarti dėl valstybei svarbių strateginių klausimų. Tuo pačiu metu švietimo sistema stagnuoja ar regresuoja. Likę du scenarijai – tai „Puikus naujas pasaulis“ su autoritariniu valdymu bei kokybišku švietimu ir „Amžinas įšalas“ – autoritarinis valdymas ir nekokybiškas švietimas.
Puikiai suprantama, kad jokie ateities scenarijai neplanuojami ant švaraus popieriaus lapo, todėl reikia ir privalu atsižvelgti ne tik į esamą vidaus ir geopolitinę padėtį, būtina įvertinti Lietuvos demografijos ir kitus svarbius aspektus, būtina pasiremti mokslininkų tyrimais dėl klimato, ekonomikos, technologijų, visuomenės raidos. Visa tai dokumente yra apžvelgiama ir įvertinama, numatomi būtini ir reikalingi pokyčiai visose esminėse valstybės ir visuomenės srityse. Džiugina tai, kad vizijoje įžvelgiamas pagrindinis kiekvieno žmogaus, kiekvieno regiono ir neabejotinai kiekvienos valstybės sėkmės receptas – tai kokybiškas, visaapimantis, prie įvairių iššūkių sugebantis prisitaikyti ir pritaikomas švietimas. Tik per švietimą matoma galimybė likti bendruomeniškiems, pilietiškiems, laisviems, lygiems, oriems ir suprantantiems, kad bendra kultūra – tai mūsų valstybės tapatybės pagrindas.
Siekiai ir norai gražūs, skambios frazės, daug siektinų rodiklių, gerųjų kitų valstybių pavyzdžių, tačiau nerimą kelia esminis dalykas – tai finansavimo pakankamumo klausimas. Anksčiau minėjau, kad ši vizija negali būti įgyvendinama nuo „tuščio lapo“, o jos sėkmingam įgyvendinimui reikės finansavimo, kuris turės būti arba papildomas, arba nukreipiamas iš kitų, šiuo metų finansuojamų sričių, t. y. arba jose taupant, arba iš viso atsisakant jų finansavimo. Taigi, laikas peržvelgti, o kam konkrečiai šioje vizijoje numatomas padidintas dėmesys ir atitinkamai – finansavimas, kas vyksta ar vykdoma šiuo metu ir ar valdančiųjų dabar vykdoma politika atitinka strategijoje keliamus tikslus.
Strateginis, lankstus, efektyvus, atviras, skaidrus, pagarbus įvairovei, stiprinantis kultūrą ir bendruomeninių saitų vaidmenį – toks vizijos autorių įsivaizduojamas valstybės valdymo pokytis iki 2050 metų. Šis pokytis turi lemti valdymo sistemų peržiūrą, valdžios centralizacijos mažinimą, partnerystę su nevyriausybiniu ir privačiu sektoriumi ir kiekvienu piliečiu. Numatoma, kad būtina investuoti į šalies IT sektorių ir duomenų apdorojimo sistemas tam, kad e.valstybė būtų orientuota į vartotoją, sukuriant standartizuotas viešąsias paslaugas, tačiau tuo pačiu metu nuolat peržiūrint jas, tobulinant, keičiant ir atsisakant nereikalingų. Visai šiai transformacijai reikalingos milžiniškos lėšos, kurių šaltinis – nenurodomas. Tuo pat metu planuojama esminė valstybės tarnybos pertvarka, kurioje turėtų vyrauti lyderystė, analitinės, darbo su duomenimis ir suinteresuotomis šalimis kompetencijos, skaitmeniniai įgūdžiai. Visiškai neaišku, kaip tai bus pasiekta, nes kol kas valstybės valdyme yra vykdoma visiškai priešinga politika – valdžios ir viešųjų paslaugų centralizacija tik didėja: tai rodo uždaromi teismai, policijos komisariatai, mažinamos regionų ligoninėse teikiamų paslaugų apimtys ir t. t. Šiandien regiono gyventojas (ir ne tik) norėdamas bent jau prisiskambinti iki ministerijos ar valstybės įstaigos, įmonės ar organizacijos susiduria su autoatsakikliais, kurių „raminančių“ melodijų verčiamas klausytis keliasdešimt minučių, taip gaišdamas savo laiką ir eikvodamas nervus, o viso to priežastis paprasta – nuolatinės paieškos, kaip taupyti ir optimizuoti, privedė prie tokios situacijos, jog valdžios institucijose tiesiog nebelieka specialistų, kurie turėtų laiko bendrauti su eiliniais Lietuvos piliečiais. Ištisuose regionuose nebeliko valstybės įmonių skyrių ir padalinių. Ar jie vėl bus atidaromi, ar jų funkciją perims dirbtinis intelektas?
Vizijos autoriai švietimui ir konkrečiai mokyklai kaip pastatui, mokyklai kaip funkcijai numato centrinį vaidmenį: ji bus ne tik mokymosi, bet ir integracijos, personalizuoto patirtinio mokymosi vieta, kiekvienoje mokykloje numatomos vienodos kokybės mokymosi ir technologinės priemonės, pritaikytos ir negalią turintiesiems. Mokykla bus lengvai transformuojama ir pagal vietos bendruomenės poreikius. Iš esmės mokykla bus būsimo savarankiško gyvenimo atspindys, nes joje bus suteikiamos visos savarankiškam gyvenimui reikalingos žinios ir išugdoma piliečio branda. Kaip matome, vizijos autoriai numato daug ir įvairių dalykų būtent mokyklai, įskaitant ir aukštąsias mokyklas, ir pamini, kad tai turi būti atitinkamai finansuojama. Tačiau tokia vizija kelia daug daugiau klausimų, nei suteikia atsakymų. Kaip tokiu atveju keisis mokyklų tinklas? Ar išliks mažosios regionų mokyklos? Kaip keisis mokytojų ruošimo tvarka ir kaip keisis jų poreikis? Kokios atlygio ir motyvacijos sistemos numatomos ateities mokytojams, kuriems bus suteikiamas toks didelis ir daug platesnis atsakomybės laukas, nei yra dabar? Labiausiai nerimą kelia vizijoje išryškėjantys keisti teiginiai, kad švietimo sistema turės užtikrinti vienodą, kiekvienam prieinamą, kokybišką švietimą, pritaikytą kiekvieno individualiems poreikiams (vaiko, paauglio, studento, suaugusiojo ir senjoro – formaliojo ir neformaliojo švietimo srityse), o mokykla kompensuos turtinės nelygybės šeimose nulemtą mokymosi galimybių stoką, tačiau tuo pat metu vizijoje numatoma, kad tai adekvačiai turės finansuoti ne tik valstybė, tačiau ir verslas, ir bendruomenės, ir pačios šeimos. Tačiau šiuo metu vykdoma mokyklų, kolegijų ir greičiausiai eilėje laukianti aukštojo mokslo tinklo pertvarka tokias valdančiųjų „vizijas“ paneigia, nes kaip regiono miestelyje mokykla gali tapti bendruomenės mokymosi ir veiklos centru, jeigu ji jau uždaryta arba tai bus padaryta netrukus?
Tą patį klausimą galima kelti ir dėl viešųjų paslaugų, nes vizijos autoriai nurodo, kad teikiant viešąsias paslaugas turi būti vadovaujamasi lygių galimybių principu. Deja, jau dabar dažname regione senokai uždaryti pašto skyriai, ambulatorijos, ligoninės virsta senelių namais, mokiniai kiekvieną dieną vežiojami į rajonų centrus, nes jų lankytos mokyklos jau uždarytos. Kartu su viešosiomis paslaugomis iš regionų traukiasi ir verslai, o paskui ir jaunimas. Ar visa tai bus iš naujo atidaroma? Nes priešingu atveju lygių galimybių principas, kuriuo ir dabar turi būti vadovaujamasi, o ne po trisdešimties metų – neveikia ir yra pažeidžiamas. Ir svarbiausia – kiek reikės papildomo finansavimo ir žmogiškų išteklių tokiai ambicijai pasiekti?
Regionų plėtros apimtyje vizijos autoriai savo fantazijos neribojo, nes joje žadama subalansuoti visų ir kiekvieno poreikius – kaip žmonių, taip ir gamtos, kultūros ir paveldo objektų – nugriauti senus daugiabučius ir juos pakeisti naujais, viešuosius pastatus renovuoti; miestai taps kompaktiški ir tuo pačiu metu juose bus sukurtos naujos žaliosios erdvės, o judėsime daugiausia pėsčiomis, dviračiais ir viešuoju transportu, kuris apims visą šalį ir, aišku, visą pasaulį. Na, ir išvengsime „socioerdvinės segregacijos didmiesčiuose“ – patys spręskite, ką reiškia tokie išsireiškimai, nes panašių – pilnas vizijos tekstas. Skaitydamas šią viziją kartais pasijauti kaip mokslinės fantastikos romane apie nuostabų šviesų rytojų, tačiau grįžęs į kasdienę realybę matai ką kitą: didžiąją dalį kelių ir toliau vadiname „žvyrkeliais“, nes jie nepadengti asfaltu, ir to nenumatoma daryti jokioje artimoje ateityje, jau asfaltuoti keliai, tiltai ir viadukai griūna, o dar negriūnantys reikalauja neatidėliotinos priežiūros. Valdančiųjų suplanuotos lėšos šiam sektorius ateinantiems dvejiems metams – juokingai mažos.
Straipsnio apimtyje neįmanoma apžvelgti visko, todėl tenka išskirti tik kelias sritis, kurios pasirodė pačios aktualiausios, neapžvelgiant saugumo, užsienio politikos ir kitų klausimų, kuriuose taip pat reikia ir galima kelti klausimus dėl finansavimo. Nors vizijos autoriai numato, kad vizija bus įgyvendinama per Nacionalinį pažangos planą, kuris kaip strategija turi būti paremtas ištekliais, t. y. pinigais, kurie apdairiai ir apsidraudžiant vadinami „finansine projekcija“, tačiau itin apdairiai numato, kad viską spręs „konkreti“ Vyriausybė.
Daugeliui Lietuvos gyventojų vasara – tai atostogų ir atokvėpio metas. Tačiau norėčiau paskatinti būtent šitą, būtent konkrečią 2020–2024 metų kadencijos Vyriausybę šią vasarą išnaudoti ne atostogoms ir atokvėpiui, o imtis ryžtingo vizijos 2050 metų Lietuvai įgyvendinimo. Galbūt projektuojant kitų metų biudžetą pavyks lenteles papildyti dar vienu stulpeliu, kuriame bus pažymėta, jog atitinkamos konkrečios lėšos yra vizijos įgyvendinimo priemonė?
