Ar Lietuva turi kultūros ministrą? Tikėtina, kad turi, mat valdančioji koalicija neabejotinai kažką į šį postą skyrė. Tačiau mūsų kultūros ministras – kaip rudeniška saulė – yra toks retas reiškinys šalies politinėje padangėje, kad jį prisiminti yra klaikiai sunku. Panašu, kad jis vadovaujasi tokiu veikimo principu: turi aistringą nuomonę, kai klausimas politiškai patogus ir paprastas, o kai nepatogus ir sudėtingas – ministras pradingsta skradžiai žemės. Taigi, apie sovietinių paminklų griovimą jis trimituoja labai garsiai, o apie neskaidrius kultūros institucijų vadovų paskyrimus – gerokai tyliau.
Tuo tarpu apie konservatorių užmojį didinti savarankiškai dirbančių menininkų mokestinę naštą ministras tyli kaip vandens į burną prisisėmęs. Taip, tikriausiai neverta stebėtis, kad kultūros ministras toks abejingas – juk jį delegavo Liberalų sąjūdis, partija, pagarsėjusi pataikavimu turtingiausiems Lietuvos žmonėms bei ryšiais su MG Baltic koncernu. Tačiau vis tiek klausiu: kultūros ministre, susimildamas, ar pradėsite atstovauti savo bendruomenę?
Tikriausiai sutiksite, kad menininko darbas nėra tapatus verslininko darbui. Kaip pasakė dailininkas Aloyzas Stasiulevičius, menas tai – gyvybės vanduo, kurio reikšmės žmogaus intelektualinei bei emocinei brandai išmatuoti piniginiais vienetais yra neįmanoma. Tad kodėl, keldama mokesčius savarankiškai dirbantiems žmonėms, Vyriausybė nusprendė sulyginti meno kūrėjus su antrepeneriais? Į šį klausimą mums gali atsakyti I. Šimonytės patarėjas Raimondas Kuodis, pasak kurio, menininkai – kaip ir visi savarankiškai dirbantys žmonės – yra „kiauliukai su bantukais, kurie gina savo mokestines skylutes“. Suprask, menininkai atstovauja tą patį „gyvulių ūkį“, kaip ir advokatai, notarai, antstoliai ar brokeriai – varto milijonus ir parazituoja kitų mokesčių mokėtojų sąskaita. Nepaslaptis, kad R. Kuodis mėgsta vaizdingus palyginimus bei grubų farsą, tačiau tokie išvedžiojimai jau peržengia visas ribas
Kūryba – stichiškas, nepastovus procesas, kurio į darbo santykių formatą taip paprastai neįrėminsi. Įsivaizduokite, jeigu užsakovas įdarbintų dailininką ar kompozitorių gimdyti „Auksinio liūto“ vertus meno kūrinius nuo 9 ryto iki 5 vakaro. Juk tai – Monty Python ekranizacijos nusipelniusi absurdo situacija. Tad nenuostabu, jog didžioji dalis menininkų yra priversti tapti smulkiais verslininkais. Jie, deklaruodami individualią veiklą ar mažąją bendriją, pasirašo sutartį su velniu: apsimesdami prieš mokesčių surinkėją, kad jų kūryba yra komercinė paslauga, menininkai grįžta į savo dirbtuves ir gaudo mūzas. Siekdami kuo didesnės meninės vertės, jie negaili nei išlaidų kūrinio gamybos kaštams padengti, nei laiko kūrybiniam procesui.
Įsivaizduokite, jeigu dailininkas pradėtų karštligiškai taupyti ir pirktų ne lininę drobę, o pigesnę. Arba pirktų ne kokybiškus aliejinius dažus, o kažkur už kampo sumaišytą falsifikatą. Tokio kūrinio išliekamoji vertė jau būtų mažesnė. Arba įsivaizduokite skulptorių, kuris medžiagą rinktųsi ne pagal jos atitikimą kūrinio tematikai, o tik pagal jos kainą. Tuomet visos skulptūros turbūt būtų sukurtos iš putplasčio. Taip pat sunku įsivaizduoti, kad kūrėjas imtųsi keliolikos užsakymų vienu metu. Skirtingai nei advokato ar notaro, menininko teikiamos „paslaugos“ reikalauja emocinio atsidavimo kūrybai bei laiko kontempliacijai. Maža to, savarankiškai dirbantis menininkas nuolat rizikuoja savo saugumu, nes jo pajamos neužtikrintos. Dar: jis negali pasinaudoti išimtinai darbo santykiuose numatytomis teisėmis, tokiomis kaip mokamos atostogos, viršvalandžiai ir t.t. Dėl šių priežasčių menininkų atlygių svyravimai yra kur kas didesni nei kitų profesijų atstovų.
Taigi, individualiai dirbantys menininkai yra įsprausti tarp kūjo ir priekalo: jie ne tik neturi socialinių garantijų, bet ir negali taupyti meno produkcijos kokybės kaina. Galbūt labai geras pianistas galėtų atlikti J. S. Bacho fugą ir ant vaikiško pianino, tačiau efektas, pripažinkime, būtų ne tas. Atminkite: geram menininkui labiausiai rūpės kūrinio išliekamoji emocinė ir intelektualinė vertė. Svarbu paminėti ir tai, kad dažnas menininkas suvokia savo kūrybą kaip investiciją į ateitį. Kitaip tariant, menininkai žino, kad finansinę grąžą už savo triūsą gaus tik tada, kai jo kūriniai taps žinomi. Įsivardinkite savo mėgstamus atlikėjus, aktorius, dailininkus, skulptorius – neabejoju, jog dažnas iš jų savo kūrybinės karjeros pradžioje kantriai investavo į save karštai tikėdamas, kad galiausiai jo darbai susilauks pripažinimo. Todėl nenuostabu, kad – kaip rodo tyrimai – menininkai yra linkę atsisakyti pelningesnių darbo alternatyvų dėl galimybės daugiau dėmesio skirti kūrybinei veiklai. Būtent šioje gyvenimo stadijoje esantiems menininkams mes turime sudaryti visas sąlygas kurti. Be abejo, čia kalbu ne tik apie mokesčius, bet ir apie bendrą valstybės požiūrį į kultūros reikšmę valstybei. Juk Lietuvoje investicijos į pradedančių menininkų projektus bei stipendijas yra tragiškai mažos. Tad kultūros ministras turėtų imtis kompleksinės meninės produkcijos skatinimo strategijos, kuri ištrauktų pradedančius kūrėjus iš socialinio neapibrėžtumo. Tad kalbant apie mokesčius: kodėl konservatoriai taip nori padidinti kūrėjų mokestinę naštą?
Keldami individualios veiklos mokesčius nuo itin žemos kartelės valdantieji pjauna dalgiu visų savarankiškai dirbančių žmonių pajamas. Nesvarbu, ar tai mažiau uždirbantis kūrėjas, ar šimtus tūkstančių eurų vartantis antstolis, advokatas – visų atlyginimai bus pjaunami plačias dalgio mostais. Uždirbi daugiau nei 1250 eurų? Prašome krapštyti pinigus. Ar susimąstė konservatoriai, kiek iš tų 1250 eurų liks žmogui atskaičius mokesčius? Ogi lieka truputį daugiau nei 800 eurų. Kaip su tokiomis pajamomis išgyventi, pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje? Jau dabar vieno kambario buto nuoma sostinėje siekia bene 700 eurų. O ką, mielieji, pradedančiam menininkui daryti su likusiais 100 eurų? Mėnesį graužti duonos plutą? Keisčiausia – tai, kad konservatoriai, liaupsindami mokesčių reformą, kalba apie mistinį socialinį teisingumą. Jeigu keliate mokesčius mažai uždirbantiems žmonėms, tai nėra joks socialinis teisingumas, greičiau tai – įžūlus smegenų pudrinimas.
Kaip socialdemokratas, turiu pasakyti, kad mokesčių reformos Lietuvai žūtbūt reikia. EBPO mums vis primena, kad pajamų nelygybė Lietuvoje muša visus ES rekordus, o ją sumažinti galime tik suteikę mokesčių sistemai daugiau progresyvumo. Turi daugiau, moki daugiau – išbandytas mokesčių politikas principas, kurį taiko visos ES šalys. Pažvelkite, pavyzdžiui, į Slovėniją, kur pajamų nelygybės rodikliai yra bene mažiausi – čia mokestinė našta yra skirstoma proporcingai, priklausomai nuo pajamų dydžio. Tie, kas uždirba mažiau, moka mažiau, ir atvirkščiai. Tuo tarpu mūsų parapijoje yra taip: darbo santykius bei mažiau uždirbančius žmones mes apmokestiname labai stipriai, o štai turtingųjų mes, kaip taisyklė, nedrįstame liesti. Išties labai apmaudu stebėti, kad konservatoriai nesiteikia spręsti esminės Lietuvos mokesčių sistemos problemos: daugiau uždirbančių gyventojų turtas ir pajamos yra nepakankamai apmokestinami. Maža to, plačiu mostu keldami mokesčius savarankiškai dirbantiems, konservatoriai apkrauna ir tuos, kurių našta ir taip nėra lengva. Atsakykite man, kodėl vos 1250 eurų uždirbančiam savarankiškai dirbančiam žmogui reikia didinti mokesčių naštą?
Valdantieji atsakys, kad, sumokėję daugiau, individualia veikla užsiimantys asmenys galės gauti nedarbo draudimo išmoką. Tačiau nutylima, jog ši sistema tiesiog neveiks. Įsivaizduokite, jeigu muzikantas neteko pasiūlymo groti koncerte ir nusprendžia pasinaudoti nedarbo išmoka. Šiam žmogui pirmiausia reikės išregistruoti individualią veiklą ir tik tada jis galės į minėtą išmoką pretenduoti. O jeigu kitą rytą jam paskambins užsakovas ir jis gaus pasiūlymą groti kitame koncerte? Reikės iš naujo registruoti individualią veiklą? Trumpai tariant, nedarbo išmokos sistema neveiks, kadangi dalies menininkų gyvenimas yra itin nepastovus.
Tad ką planuojama mokesčių reforma reikš menininkams? Ogi dėl pabrangusių kūrybos kaštų kultūros sektoriaus gretos neabejotinai retės. Taip pat kils ir meninės produkcijos kainos, mat mokestiniai pakeitimai įsiskaičiuos į savikainą. Štai čia išryškėja rizika, kad kultūra vis labiau taps prabangos preke. Tokia realybė, mano vertinimu, mus padarys pačiais didžiausiais, dvasiniais, vargšais. O juk sprendimo būdų yra daug: kai kuriose ES šalyse menininkai gali tikėtis GPM lengvatų, jeigu parodo, kad jų kūryba turi kultūrinės, meninės vertės. Galima būtų diferencijuoti GPM individualiai veiklai, atsižvelgiant į tai, ar žmogaus veikla iš tiesų yra verslinio pobūdžio. Didelė dalis ES šalių taip pat taiko lengvatinį PVM meno kūrėjams, nes suvokia, kad meno plėtra yra itin svarbi kritiškai mąstančios ir savo tapatybę suvokiančios pilietinės bendruomenės ugdymui. Puikiai matėme, kokiu svarbiu gelbėjimosi ratu tapo pandemijos metu priimta PVM lengvata kultūros įstaigoms ir renginiams. Tačiau svarbu paminėti ir tai, kad ši lengvata buvo diskriminacinė – nors sunkmetis palietė visus, dalies kultūros sektoriaus ši lengvata nepasiekė. Taip neturėtų būti. Kaip jau minėjau, prie šių mokestinių skatinimų taip pat turėtų prisidėti ir iš esmės didesnis valstybės investavimas į pradedančiuosius kūrėjus.
Prisiminkime, ką sakė Winstonas Churchillis antrojo pasaulinio karo metu: „Nė vieno penso nuo kultūros, antraip dėl ko mes tuomet kariaujame.“ Taigi, raginu kultūros ministrą nesislapstyti, o drąsiai atstovauti savo bendruomenę ir – kaip ministrų kabineto nariui – naudotis visais įrankiais, kad pasiūlyta individualios veiklos apmokestinimo tvarka būtų tučtuojau sustabdyta.
