Pagaliau Vyriausybėje pradėjo dužti lėkštės. Ilgą laiką kaip pelė po šluota tylėjusi Laisvės partija ėmė cypti. Susikirto su premjere – dėl mokesčių. Laisvės partijos lyderei Aušrinei Armonaitei nepatiko, kad mainais į paskolas verslui Lietuva įsipareigojo keisti mokestinę aplinką idant – o ne! – mažėtų pajamų ir turto nelygybė.
Pats premjerės Ingridos Šimonytės pokalbis su ekonomikos ir inovacijų ministre A. Armonaite pirmadienio Vyriausybės pasitarimo metu panašėjo į pašnekesį tarp piktos matematikos mokytojos ir prasikaltusios, namų darbų nepadariusios mokinės. Ministrės mikčiojimas ir nesugebėjimas pateikti nė vieno svaresnio argumento, kodėl Vyriausybė turi toliau ginčytis su Europos Komisija, liudija ypatingai žemus jos vadovaujamos ministerijos administracinius gebėjimus arba jos pačios kaip politikės silpną lyderystę.
Tačiau svarbiau kas kita. Kad pagaliau šis, ilgą laiką sirpęs ginčas, įvyko. Iki šiol Laisvės partija prunkštė tik neoficialiai, tekino savo pačių vidinius svarstymus ar guodėsi žurnalistams. Dabar jau atvira akistata su didžiaisiais valdančiosios koalicijos partneriais.
Dar svarbiau – dėl ko šis ginčas. Nuo pat savo įkūrimo pradžios Laisvės partija prisistatydavo kaip pažangiausia jėga, stipriausia žmogaus teisių gynėja. Savo rinkiminės kampanijos akcentais pasirinko santuokos lygybės ir lengvųjų narkotinių medžiagų vartojimo dekriminalizavimo idėjas. Akcentai parinkti sumaniai siekiant atkreipti į save kuo didžiausią dėmesį. Kaip mažai partijai, balansuojančiai ant rinkiminio slenksčio ribos, tai buvo ypatingai svarbu.
Tačiau jau tada nuojauta neapleido, kad visa tai parodomoji akcija, pakazūcha, kaip senais tarybiniais laikais sakyta. Šiuos įtarimus stiprino ir tai, kad pats santuokos lygybės idėjos vėliavnešys Tomas Vytautas Raskevičius per priešrinkiminius debatus išsidavė, kad daugių daugiausiai jie tikisi, tai galimybės pateikti Partnerystės įstatymą ir netgi galbūt jį priimti, jei fortūna nusišypsos. Būtent – partnerystės, bet ne santuokos, kaip savo programoje buvo užsirašę!
Ilgai laukti nereikėjo, kai patys liūdniausi spėjimai pasitvirtino. Taip, Laisvės partija prasiveržė į Seimą, surinko daugiau nei jiems prognozavo priešrinkiminės apklausos ir lengvai sukirto rankomis su konservatoriais ir liberalais. Tačiau ar „atstovėjo“ savo rinkiminius šūkius? Visiškai ne. Tepasiekė, kad tai būtų įrašyta į visiškai bereikšmį priedą, kuriame buvo sudėta viskas, dėl ko koalicijos partneriai sutarė nesusitarti.
Kantriai tylėjo dėl šių klausimų ir visą kadenciją. Netgi tada, kai skaitlinga konservatorių grupė atvirai pradėjo siūlyti homoseksualius asmenis diskriminuojančios teisėkūros iniciatyvas. Netgi tada, kai Jurgis Razma ir kiti TS-LKD senbuviai vis atidėliodavo Civilinės sąjungos svarstymą Seimą. Tylėjo puikiai suprasdami, kad kuo ilgiau lauks, tuo labiau artės prie būsimų rinkimų ir tuo bus mažiau tikimybės, kad bus priimtas šis įstatymas. Beje, smarkiai kritikuojamas nemažos dalies žmogaus teisių organizacijų kaip visiškai nepakankamas, kad būtų užtikrintas homoseksualių asmenų orumas ir teisė į asmeninį gyvenimą.
Bet dabar pagaliau pratrūko. Ar dėl žmogaus teisių? Anaiptol. Peilius ištraukė dėl verslo, stambaus verslo ir kapitalo. Nes būtent tai, kas Laisvės partijos vedliams nuo pat pradžių buvo brangiausia ir arčiausiai širdies.
Kaip čia neprisiminsi paties įtakingiausio Laisvės partijos politiko, ilgamečio Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus interviu šių metų pradžioje prieš artėjančius vietos savivaldos rinkimus. Retą atvirumo akimirką – gal atsipalaidavo dėl nukritusios įtampos daugiau nebekandidatuojant į sostinės vadovus – šis partijos vadas išsitarė. Pasak jo, nepaisant visų „nesėkmių“ žmogaus teisių fronte, Laisvės partija yra „antra pagal įtaką politine jėga šalyje“. Kodėl? Bingo! Nes nepaisant viso tarptautinio ir vietinio spaudimo jie ištikimai gynė ir apgynė mažų turto ir kapitalo mokesčių idėją.
Šios Laisvės partijos politikos, ginančios tik vieną ir itin siaurą interesų grupę, grimasos jau atsirūgsta ne tik jiems patiems (suprantama panika dėl itin mažų reitingų), bet ir visai šaliai. Viešasis sektorius eina prarajon. Mokytojai dar randa jėgų streikuoti, dauguma kitų – jau nebe. Greičiau renkasi išeiti iš savo darbo ar apskritai palikti Lietuvą. Gydytojai, dėstytojai, socialiniai ir kultūros darbuotojai, viešojo saugumo pareigūnai, valstybės tarnautojai. Netgi teisėjai – ir jų kuo toliau, tuo labiau trūksta! Nes algos per mažos, o darbo krūviai nepakeliami.
Štai Jums minimalios valstybės gėlytės ir žiedai. Būtent taip Laisvės partijos ideologai įsivaizduoja, kaip įgyvendinama laisvė – tik per rinkos santykius visur ir viskame. Mažų kapitalo ir turto mokesčių klausimas – tabu, kurio šiukštu paliesti negalima. Net ir didiesiems broliams konservatoriams. Net ir Europos Komisijai ar kitiems galiūnams.
O Civilinės sąjungos įstatymas? Taip, dar bus metama ši idėja į aikštelę. Seimo ir turbūt rinkiminių kovų. Turbūt, nes balsų valdančiojoje koalicijoje nėra, o tarp opozicijos atstovų, gerai suprantančių reikalo esmę, valia taip gelbėti partijos, kurios svarbiausia misija – ginti stambaus kapitalo interesus, garbę ir šlovę su kiekviena diena smarkiai mažėja.
Ką gi, kaip sykį sakė premjerė, nepatinka šita valdžia, rinkite kitą!
