Pastaruoju metu žiniasklaidoje kone reguliariai skamba skandalingi pranešimai apie Lietuvos moksleivių tarpe siaučiančią tikrą narkotikų vartojimo epidemiją. Vos ne kasdien visuomenę šiurpina žinios apie kvaišalų padauginusius paauglius, o atliekamos apklausos rodo, kaip stipriai mūsų šalies mokyklose paplitęs psichotropinių medžiagų vartojimas. Alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo tyrimo (ESPAD) duomenimis, 2019 metais 19 proc. apklaustų 15–16 m. Lietuvos mokinių bent 1–2 kartus gyvenime buvo bandę kokių nors narkotikų. Jau tuomet kanapių vartojimo paplitimas Lietuvoje buvo didesnis nei ESPAD tyrime dalyvavusių šalių vidurkis. Remiantis Higienos instituto duomenimis, 2022 m. dėl apsinuodijimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis nepilnamečiai asmenys į sveikatos priežiūros įstaigas kreipėsi 133 kartus. Tai sudarė 34,9 proc. visų registruotų apsinuodijimų narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis atvejų. 2021 m. šių pacientų dalis buvo menkesnė ir siekė 30,6 proc.
Skaičius vardinti galima ir toliau – 9-toje klasėje beveik pusė (40%) vaikų rūko! Gal verčiau reikėtų sakyti – garina, „veipina“ ir kitaip moderniai žudosi. Vaikai kenkia sau, kol mes svarstome, diskutuojame, galvojame… Vėluojame reaguoti jau 4 metus!
Visos šalies institucijos – nuo policijos ir švietimo įstaigų vadovų iki daugybės vaiko gerovę užtikrinti turinčių biurokratų – tik bejėgiškai skėsčioja rankomis, o kad parodytų darbą, rengia nesibaigiančius posėdžius ir pasitarimus, prirašo krūvas brangiai kainuojančių programų, kurių rezultatas… šnipštas. Arba tiksliau, nekontroliuojamas problemos augimas. Televizijos ekranuose, informacinių portalų puslapiuose įvairūs ekspertai nesiliauja ginčytis ir niekaip nesutaria – kas geriau pažabos narkomaniją: griežtos priemonės ar daugiau švietimo ir prevencinės veiklos? Kol ginčijamasi, lygiagrečiai vyksta arba kovos su narkomanija imitacija, arba padriki, chaotiški veiksmai, dar labiau apnuoginantys politikų ir valstybės tarnautojų bejėgystę tikro pavojaus akivaizdoje. Gal net tiksliau – pasekmių administravimas, o ne kova su priežastimis. Laikas nenumaldomai bėga, auganti problemų našta perkeliama ateičiai, viliantis, kad kaip nors kada nors viskas išsispręs. Taip nieko nebus. Veikti reikia čia ir dabar, veikti reikia apgalvotai ir ryžtingai.
Žinoma, reikia suprasti, kad atskirai jokios priemonės pačios savaime rezultato neduos. Tik kompleksiniai, tarpusavyje suderinti veiksmai, kryptingas, mokslo tyrimais pagrįstas darbas gali padėti įveikti šią baisią krizę. Kaip ir kovoje su nusikalstamumu, čia veikia panašūs dėsniai: atsakomybės neišvengiamumas, fizinės saugos priemonės ir kontrolė, vartojimo prevencija ir žalos mažinimas. Visose šiose srityse turi koordinuotai veikti valstybės institucijos, savivaldybės ir bendruomenės – chaosas gali sužlugdyti net ir geriausią iniciatyvą. Nors visas narkotikų paplitimo krizės suvaldymo procesas tikrai yra sudėtingas ir truks ilgą laiką, tačiau aiškumo dėlei norėčiau išskirti kelis svarbiausius elementus, geriausiai iliustruojančius, kuriomis kryptimis būtina nedelsiant veikti.
Pirmiausia, skubiai turi būti pradėta taikyti narkotinių medžiagų prieinamumą mažinanti „nulinės tolerancijos“ politika. Gana žongliruoti nebaudžiamumo kortomis. Nedelsiant turi būti inicijuoti teisės aktų pakeitimai, leidžiantys atsakomybėn patraukti ir nepilnamečius. Visuomenė, o ypač nebaudžiamasis jaunimas, turi suprasti, kad daugiau nebus jokių nuolaidžiavimų ir galimybių išsisukti. Galime badyti pirštais į tėvus. Taip, jie atsakingi už savo vaikus, bet narkotikai plinta, kol tėvai neigia savo atžalų nusikaltimus. Dar daugiau, mane šokiravo savivaldybės darbuotojų pateikta informacija, kad dalis tėvų, savo vaikus galimai įtraukia į narkotikų platinimo tinklą!
Šiai dienai neturi būti net minčių apie narkotikų dekriminalizavimą. Mes tam dar nepasiruošę. Rūkyti žolę nėra kieta. Tai savęs žalojimas ir kol jaunas žmogus to nesupras, tol turėsime problemą. Argumentas, kad „suktinukė“ nieko tokio, skamba daugiau nei absurdiškai. Man natūraliai kyla klausimas – o tai kaip gauta ta „suktinukė“? Nuo kada Lietuvoje galima platinti narkotines medžiagas? Jei žmogus disponuoja „suktinuke“, jis lygiai taip pat prisideda prie nusikalstamos veiklos, nes sukuria paklausą. Kyla klausimų ir Muitinei – į Lietuvą legaliai galima parsisiųsti narkotines medžiagas elektroninėms cigaretėms? Tai gal galima ir kokaino miltų pakelyje?
Didžioji dalis mokymosi įstaigų turi aptvertas teritorijas, bet koks tikslas iš tvoros, jei varteliai nuolat atidaryti? Mes juk nelaikome buto durų atrakintų. Priešingai, jos įstatomos ir rakinamos tikslu apsisaugoti. Kodėl mokymosi įstaigos vis dar neturi įeigos kontrolės? Šiuolaikinės technologijos leidžia automatiškai subalansuoti ir administruoti asmenų pateikimą į teritoriją. Tereikia noro ir valios.
Esu tikras, kad reguliarus policijos ekipažų patruliavimas prie švietimo įstaigų, aptvertos mokyklų teritorijos su įeigos kontrole, vaizdo stebėjimo kamerų plėtra, nebaudžiamumo panaikinimas ir moksleivių daiktų tikrinimas kilus įtarimams, periodiniai narkotinių medžiagų vartojimo tikrinimai – visa tai pasiųs aiškų signalą: žaidimai baigėsi, mokykla nėra ir negali būti ta vieta, kur ramiausiai platinami ir vartojami kvaišalai. Dar daugiau, šalutinis nebaudžiamumo panaikinimo veiksnys, tikėtina, bus mokytojų saugumas, nes paaugliai nebeturės galimybės jų tiesiog mušti mokymosi įstaigose.
Žinoma, čia pradės šaukti žmogaus teisių ir laisvių aktyvistai. Jiems atsakysiu labai paprastai – pirmiau pasirūpinkime vaiko teise į saugią ir sveiką aplinką, o tik paskui galvokime apie jo teisę vartoti. Bausmė nebūtinai turi būti areštas. Gal kaip tik labai puikiai suveiktų, jei jaunuoliai būtų priversti atlikti visuomenei naudingus darbus Priklausomybės ligų centruose?
Kitas be galo svarbus sudėtinis kovos su narkotikų vartojimu elementas – prevencija, švietimas. Čia jau reikia nuoseklaus, protingai pasverto darbo, remiantis geriausiomis pasaulio praktikomis. Šiame etape į bendrą kovą turi įsijungti platūs visuomenės sluoksniai: mokslininkai, pedagogai, vaikų tėvai, įžymūs žmonės ir kt. Kovos tikslas – aiškus, tačiau labai svarbu yra bendrai sutarti dėl taikomų priemonių, dėl to kaip bus vykdoma prevencija, kokie metodai yra veiksmingi, o kokie beprasmiai. Visi turi suprasti – vartoti narkotikus, nėra kieta.
Su analogiškomis problemomis susiduriančiose šalyse (eina kalba apie pažangias Vakarų valstybes) buvo atlikta daugybė studijų, kuriose išsamiai nagrinėtos įvairios prevencijos priemonės, todėl tikrai nėra būtinybės blaškytis ir kartoti kažkieno jau padarytas klaidas, vaikantis neefektyvių praktikų, ar leisti lėšas toms pačioms studijoms. Prevencija nėra mokinio nupieštas plakatas „Narkotikams NE“. Prevencija yra narkomanų pasakojimai, kaip jie sugriovė savo gyvenimą. Prevencija yra narkomanų reabilitacijos centrų lankymas. Prevencija yra visos aktyvios ir pasyvios priemonės, kurios leis jaunam žmogui suprasti, kurios parodys, kad narkotikai žlugdo, kad jaunuolis nėra kitoks nei visi ir jam nutiks lygiai taip pat, kaip ir visiems narkomanams.
Prevencija yra sportas, vaikų užimtumas, visos dienos mokykla, prasminga užklasinė veikla, teigiami įžymių žmonių pavyzdžiai – daugybė pasiteisinusių priemonių, kurių visuma gali padėti pasiekti trokštamą tikslą. Ko mes laukiame?
Bet juk tam reikės daugybės lėšų? Be abejo. Reikės. Ir lėšų yra. Nustokime švaistyti priemonėms, kurios neveikia. Nustokime švaistyti studijoms, kurios tik imituojamos, o pinigai realiai nusėda konsultantų kišenėse. Stiprinkime neformalųjį ugdymą, apjunkime jam skiriamą biudžetą su prevencijai priklausomybėms biudžetais. Sumažinkime biurokratinį aparatą, apjunkime ir optimizuokime kontroliuojančias institucijas. Neorganizuokime visko padrikai ir chaotiškai. Nustebsite, kiek lėšų atsiras. Tik klausimas, ar bus politinės valios? Ar bus norinčių atlikti tikrą reformą?
Kaip ir kiekvienos krizės atveju, būtina lyderystė, reikia asmenybių, kurios imtų iniciatyvą į savo rankas ir pradėtų telkti visuomenę. Labai gaila, bet šiandien tokio lyderio nematome. Šiandien turime ginčus dėl visuotinio nekilnojamo turto mokesčio, kuris nėra nei visuotinis, nei apskritai logiškas. Šiandien turime medikų būrius, masiškai paliekančius medicinos įstaigas. Turime streikuojančius mokytojus, kuriems niekaip nesugebama rasti pakankamo finansavimo atlyginimams. Jei mažiau reikėtų finansuoti narkomanų gydymą, gal daugiau liktų mokytojams? Visos valstybės veiklos sritys yra glaudžiai susijusios tarpusavyje, tad gaila, kad ministrai to nemato.
