Švietimo ir sporto ministro Gintauto Jakšto užmojis palaipsniui atsisakyti jo taip vadinamų „rusiškų mokyklų“ yra tarsi vanduo ant Lietuvai priešiško Kremliaus propagandos malūno. Tai gąsdina ne tik vietos rusus, lenkus ir žydus, bet ir nuo karo Ukrainoje ir A. Lukašenkos režimo Lietuvoje prisiglaudusius ukrainiečius bei baltarusius, kurie pas mus kalba rusiškai.
Kyla klausimas, ar tokia provokuojanti ir nesantaiką kurstanti Vyriausybės nario nuomonė atspindi viso ministrų kabineto poziciją? Susidaro įspūdis, kad švietimo ir mokslo ministras samprotauja kaip Konstitucijos, Lisabonos sutarties ir kitų Lietuvoje ratifikuotų konvencijų, skirtų tautinių bendrijų klausimams neskaitęs, prastai besimokantis moksleivis, kuriam nerūpi nei pamatinės žmogaus ir piliečio laisvės, nei teisės, nei pareigos.
Pirmiausia, rusų, lenkų, žydų, baltarusių ir kitų tautinių bendrijų mokyklų uždarymas prieštarautų pamatiniams Lietuvos teisės aktams ir Lietuvos prisiimtiems tarptautiniams įsipareigojimams. Priminsiu svarbiausius konstitucinius principus, kurie galioja kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui, o ypač – savivaldybių tarybų nariams, Seimo ir Vyriausybės nariams bei valstybės tarnautojams:
(1) Konstitucijos preambulėje įtvirtinta pamatinė nuostata „LIETUVIŲ TAUTA (…), puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės”, aiškiai teigia apie esminį Lietuvos pilietinės Tautos tikslą – tautinę santarvę ir pilietinę darną.
(2) Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, o tai reiškia, kad kiekvieno piliečio ir kiekvieno žmogaus teisės negali būti paminamos ar siaurinamos jokiais ideologiniais arba pasaulėžiūriniais sumetimais. Žmogaus teisių srityje galioja pamatinė taisyklė – negalima siaurinti jau dabar suteiktų žmogaus ir piliečio teisių. Jas galima tiktai dar labiau gerinti.
(3) Konstitucijos 37 straipsnis vienareikšmiškai teigia: „Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.” Tai reiškia, kad kalba, kultūra, papročiai negali būti puoselėjami ir be tų tautinių bendrijų mokyklų.
(4) Konstitucijos 14 straipsnis nustato, kad „Valstybinė kalba – lietuvių kalba”. Tad visose valstybinėse mokyklose tautinių bendrijų vaikai turi būti mokomi ir lietuvių, ir savo tautinės bendrijos kalbos.
(5) Konstitucijos 45 straipsnis skelbia: „Piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai. Tautinėms bendrijoms valstybė teikia parama.” Kitaip sakant, valstybė teikia tautinėms bendrijoms paramą, kad jos organizuotų savo kultūrinį gyvenimą, o taip pat ir tautinės bendrijos švietimą.
(6) Konstitucijos 40 straipsnis nustato: „Valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės.” Kadangi Lietuva – demokratinė valstybė, tai jos mokyklose turi būti paisoma demokratinių normų, o mokykla negali būti pajungta jokiai propagandai ir joje negali būti diegiama kokia nors viena ideologija. Valstybinė mokykla yra pasaulietiškai neutrali ir nešališka, todėl čia negali būti jokios vienos tautinės ideologijos. Tai turėtų žinoti savivaldybių tarybų nariai, ministrai, Seimo nariai, valstybės tarnautojai.
(7) Konstitucijos 135 straipsnis teigia: „Lietuvos Respublikoje karo propaganda yra draudžiama”. Tad argumentai, kad dėl agresyvios ir visas tarptautines normas laužančios Vladimiro Putino administracijos karo prieš Ukrainą Lietuvoje reikia nukreipti propagandinę neapykantą prieš rusų kalbą arba rusų mokyklas, gali būti taip pat priskiriama ir pavojingai propagandos sričiai.
Visi šie konstituciniai reikalavimai yra imperatyvūs, veikia tiesiogiai ir niekas jų, o ypač ministrai, prisiekę vykdyti Konstituciją, pažeisti NEGALI.
Elementarių dalykų nežinančiam Ingridos Šimonytės kabineto nariui galiu pasiūlyti paskaityti pažangias strategijas, kurios giliau analizuoja tautinių bendrijų kultūros ir švietimo temas. Tokių pavyzdžių G. Jakštas gali rasti kitų politinių partijų programose.
Visi politikai turėtų dėti pastangas, kad įvairių tautinių bendrijų Lietuvoje žmonėms jaustųsi ne tik Lietuvių tautos, bet ir PILIETINĖS LIETUVOS TAUTOS, pilnateisiais ir pilnaverčiais nariais. Kiekvienas tautinės bendrijos narys turi neatimamą teisę mylėti ir savo etninę tėvynę (Rusiją, Lenkiją, Izraelį ir t. t.), ir savo Pilietinę Tėvynę Lietuvą, kurioje jis gimė, augo, brendo, sukūrė šeimą.
Aš gimiau Jakutijoje, ir, kai ten gyvenau, ilgėjausi Lietuvos, kurią idealizavau. Nepaisant to, ir dabar jaučiu pagarbą tolimai savo gimtinei Jakutijai. Kai mane, dar vaiką, vietiniai vadino fašistais, jaučiau nuoskaudą.
Liūdna, kad ir Lietuvoje vėl atsiranda radikalių nacionalistų ir šovinistų, kurie visą Rusiją vadina rusofašistais bei nori tuo vardu ženklinti ir Lietuvos rusus. Tačiau ne visa Rusija yra rusofašistai, o tik toji ideologizuota jos dalis, kuri remia putinizmą. Daug rusų yra, kurie tam nepritaria, net sėdi kalėjimuose! Pagarba jiems!
Kuo mažiau išsilavinę žmonės, tuo daugiau jie paklūsta minios ideologijai. Tuomet taip gimsta ir totalitariniai režimai. Ir tai būdinga visoms tautoms. Pasaulyje netrūksta pavyzdžių apie masines psichozes, kurių metu savos „tautos” iškeliamos aukščiau kitų, kartu gyvenančių tautinių bendrijų. To šaknys – dogmatizmas, šovinizmas, nacionalizmas, rasizmas, nacizmas. Tai – baisios žmonijos ligos, būdingos visų tautų aršiems nacionalistams.
Pastaruoju metu atsiranda „išminčių“, bandančių kalbėti apie nacionalizmo „dorybes”, tačiau iš tiesų jų tikslas – pateisinti pasirinktą ideologiją. Tautiškumas, nacionalumas, tautinė tapatybė yra šventi jausmai, kuriuos gali puoselėti visi: ir lietuviai, ir Lietuvos tautinių bendrijų nariai.
Tačiau tautiškumas su nacionalizmu neturi nieko bendro. Nacionalizmas – yra ideologinis savo etnoso iškėlimas, suteikiant jam indoktrinuotą politinę galią. Tai nesiderina su demokratine Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl reikia kalbėti ir apie nacionalizmo „nedorybes”. Yra tam tikra nuosaiki nacionalizmo atmaina, kuri gali būti toleruojama demokratinėje visuomenėje, bet tik jei ji pripažįsta visas žmogaus teises ir laisves.
Švietimo ir mokslo ministro ketinimas palaipsniui uždaryti rusų mokyklas sukėlė rusakalbių emocijų audras, kuriose skambėjo „tautinių mažumų” terminas. Lietuvos Konstitucijoje vartojamos „tautinės bendrijos”. Man pavyko apginti šį terminą Konstitucijoje. „Mažuma” turi diskriminuojantį atspalvį. Tautinės bendrijos sąvoka atspindi pagarbą Lietuvoje esančiai ir Lietuvą savo tėvynę vadinančiai bendrijai, o tu tarpu mažumos terminas turi neigiamą prasmę, nes sudaro pretekstą kitai valstybei kištis į mūsų šalies vidaus reikalus. Taip, yra kitokio tipo mažumos, seksualinės ar religinės, bet jose nėra tautinio aspekto! Homoseksualūs žmonės Lietuvoje yra įvairios etninės tapatybės.
Tačiau pavadinus tautinę tapatybę turinčią etninę grupę mažuma, jai suteikiamas neigiamas tautinis atspalvis. Karaimai – labai maža tautinė bendrija, bet ji – unikali! Tad kuo čia dėta mažuma?
Tautinių bendrijų švietimas, kalba, kultūra, papročiai – yra to paties autentiško svorio tapatybės dalykai, kaip ir lietuvių tautinės bendrijos, dar kitaip vadinamos tituline tauta, švietimo reikalai.
Nacionalinė tapatybė – ekvivalentiška, nepaisant, ar tai lietuvis, ar rusas, ar žydas, ar totorius ir t. t. ir lygiateisė tapatybė Pilietinėje Lietuvoje Tautoje! Todėl ir yra ekvivalentiški teisiniai principai Lietuvos Konstitucijoje. Tautiniam identitetui Lietuvoje taikomas konstitucinis lygybės principas, nesvarbu, ar esi lietuvis, ar rusas, bet pilietybė yra ta pati, ir pilietinės laisvės, teisės bei pareigos – tos pačios. „All different but all equal!“ (visi skirtingi, bet visi lygūs). Tad ir tautinių bendrijų švietimas, kaip ir lietuvių pilietinės bendruomenės, turi remtis bendru lygybės principu.
Taigi akivaizdu, kad konstitucinis imperatyvas dėl valstybinės lietuvių kalbos ir pilno integravimosi į Pilietinę Lietuvos Tautą lietuvių kalbos pagrindu – konstitucinis pagrindas Pilietinei Lietuvos Tautai.
Bet tai nereiškia tautinių bendrijų nutautinimo arba lietuvių dominavimo prieš juos. Tai reiškia, kad tautinės bendrijos turi išmanyti ir savo etninę kultūrą, o tuo pačiu pažinti bei puoselėti Lietuvos pilietinę kultūrą. Dėl to tautinių bendrijų pedagogams tenka didesnis pedagoginis krūvis, tačiau nėra kitos alternatyvos, kaip išlaikyti tautinę tapatybę ir būti pilnateisiu Pilietinės Lietuvos Tautos nariu.
Kilus žmonių pasipiktinimui dėl G. Jakšto ketinimų uždaryti Lietuvoje rusų mokyklas Vyriausybės narys aiškino, kad tokiam „saliamoniškui“ sprendimui jį paskatino žinios apie neva prastus Lietuvos rusų mokyklose besimokančių moksleivių rezultatus.
Tad ar nereikėtų trumpiausią stažą turinčiam Vyriausybės nariui užuot postringavus apie rusų mokyklų uždarymą pačiam sėsti į mokyklos suolą ir susipažinti su pagrindinių Lietuvos įstatymų ir tarptautinių dokumentų pradžiamoksliu? Gal tuomet išgaruotų noras kovoti uždarymais prieš prastus pažymius. Taip „pažangiai“ mąstant, ir lietuviškų mokyklų gali nelikti, nes duomenys rodo nuolatos prastėjančius Lietuvos moksleivių rezultatus.
