LSDP pirmininkės Vilijos Blinkevičiūtės kalba „Pirmadienio mitingų“ renginyje minint antrąsias Rusijos karo Ukrainoje metines.
Praėjo dveji metai nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios. Dveji metai žiauraus karo prieš laisvės ištroškusią Ukrainą ir jos žmones. Dveji metai teroro.
Tačiau diktatoriaus V. Putino agresija prieš Ukrainą prasidėjo ne prieš du metus!
Antai prieš kelias dienas minėjome Maidano revoliucijos dešimtmetį. Taigi jau praėjo dešimt metų nuo įvykių, kurie aiškiai parodė, kad Ukrainos ateitis yra mūsų, Europos valstybių, šeimoje.
Tačiau Kremliaus karaliukams šis ukrainiečių lūkestis – gyventi laisvoje šalyje – netiko. Kodėl? Todėl, kad jų mąstysena yra beviltiškai užvaldyta pamišusios imperialistinės Rusijos vizijos.
Caras Putinas ir jo klika desperatiškai gina sufantazuotą Ruski mir pasaulį, kurio ribų nevaržo nei valstybių teritorijos, nei tarptautinė teisė, nei tautų apsisprendimo laisvė – niekas.
Šiame tamsos pasaulyje galioja tik viena taisyklė – prievarta konsoliduojama galia.
Tačiau – kaip žinome iš istorijos – net ir pati stipriausia imperija ilgainiui neatsilaiko prieš drąsias tautas, kurios kantriai gina tai, kas šventa, brangiausia – savo ir savo vaikų teisę gyventi laisvoje šalyje.
87-as Pirmadienio mitingas paminėti dviejus metus vykstantį karą Ukrainoje. (c) Josvydas Elinskas (ELTA)
Todėl šiandien, nors mūšio lauke situacija išlieka sunki, aš noriu pasveikinti Ukrainą su trimis reikšmingomis pergalėmis.
Taip, noriu pasveikinti ukrainiečius su moralinėmis ir realiomis pergalėmis prieš Putino imperiją.
Pirmoji Ukrainos pergalė tai – lemiamas ir negailestingas kirtis Rusijos gaujoms, įsiveržusioms į Ukrainą. Ukrainiečiai kirto per nagus taip, kad maža nepasirodė.
Pamenate V. Zelenskio žodžius? „Man reikia amunicijos, o ne pavežėjimo“, – sakė Ukrainos prezidentas jį išvežti pasiūliusiems sąjungininkams.
Ši Ukrainos karių dvasia – lyg Dovydo ir Galijoto istorijoje – parodė, kad iš esą didingos imperijos liko tik apgailėtina smurtautojų, nusikaltėlių ir plėšikų gauja, kurių sėkmė mūšio lauke, galų gale, yra labai ribota.
Antroji pergalė tai – senų korupcinių, prorusiškų Ukrainos struktūrų byrėjimas.
Kova prieš Rusiją tapo vidinių pokyčių Ukrainoje katalizatoriumi. Visiems yra aišku, kad Ukraina eina teisės viršenybės, skaidrumo, vakarietiškos demokratijos keliu. Ir šie pokyčiai – negrįžtami.
Šių pokyčių nesustabdys jokios naujos Putino užgaidos, žiaurumai, prievarta. Vidinis Ukrainos išsivalymas nuo mafijozinių, prorusiškų struktūrų – didžiulė, šlovinga Ukrainos žmonių pergalė.
Ir trečioji pergalė tai – Ukrainos tapimas šalimi kandidate į Europos Sąjungos nares. Praėjusių metų lapkričio mėnesį Europos Komisija pateikė rekomendaciją pradėti stojimo derybas su Ukraina. Viskas. Taškas.
Šis procesas jau yra nesustabdomas – Ukrainos ateitis yra Europoje. Ukrainos vaikai augs mūsų, Europos Sąjungos, šeimoje. Nesvarbu, ką sako Vengrijos vadovas Orbanas ir kiti prorusiški Europos demagogai, ES durys atsivėrė plačiai savo laisvę ginančiai Ukrainai ir jos žmonėms.
Tai – didingos moralinės ir realios Ukrainos pergalės. Ir ko iš šių pergalių galime pasimokyti mes?
Šios Ukrainos pergalės – priminimas, kad galime ir privalome daryti daugiau. Mes galime ir privalome būti dar vieningesni remdami Ukrainą ir jos ateities pergales.
Galime ir privalome aktyviai dirbti su demokratinių valstybių partneriais ir siekti didesnės paramos Ukrainai. Galime ir privalome remti Ukrainos karius mūšio lauke. Galime ir privalome sąjungininkams priminti, jog su Putinu derėtis yra pražūtinga. Galime ir privalome ieškoti politinio sutarimo ir stiprinti savo šalies bei visos Europos gynybinius pajėgumus. Galime ir privalome siekti pilno, bekompromisio V. Zelenskio 10 punktų taikos plano įgyvendinimo.
Mokykimės iš Ukrainos pergalių, būkime šių pergalių ambasadoriais Lietuvoje ir užsienyje. Ir – tuo šventai tikiu – pasieksime galutinę ir lemiamą Ukrainos žmonių pergalę prieš Rusijos imperiją.
Slava Ukraini!
