Jau mėnesį netyla diskusijos dėl Tarptautinio valiutos fondo pasiūlymo Lietuvoje apmokestinti pensijas.
Niekas nepritaria tokiam siūlymui. Nuo jo „atsižegnojo“ valdantieji, jį pasmerkė opozicija, atmetė ministerijų atstovai ir ekonomistai. Ši idėja nesulaukė palaikymo nei gatvėse, nei kabinetuose.
Bet diskusijos kažkodėl netyla. Gal vis dėlto kažkas testuoja šį pasiūlymą – žiūri, kokios reakcijos, kokie šansai?
Šalia girdime ir kitą TVF pasiūlymą – ilginti išėjimo į pensiją amžių. Tai vertinu itin neigiamai. Kaip dar vieną žmonių gąsdinimą.
Juk žmonės seka įvykius ir tada klausia savęs, ar iki savo mirties tos pensijos sulauks. Apie tai dabar negali būti jokių kalbų.
Visų pirma todėl, kad Lietuvoje pensinis amžius jau palaipsniui didinamas. 2026-aisiais moterų ir vyrų pensinis amžius bus 65 metai. Iš esmės tai atitiks Europos Sąjungos vidurkį.
Maža to, kaip pabrėžia ir profesorius Romas Lazutka, realus Lietuvos vyrų pasitraukimo iš darbo amžius yra beveik lygus ES vidurkiui – 63,4 m., moterų net didesnis už ES vidurkį.
Tuo tarpu Lietuvos vyrai po 65 m. gyvena 4 m., o moterys – 2 m. trumpiau nei vidutiniškai ES. Taigi sulaukę 65 m. lietuviai vidutiniškai sveiki lieka vos 6 m., kai ES vidurkis 10 m.
Laikas baigti tas beviltiškas diskusijas dėl pensijų apmokestinimo ir dėl pensinio amžiaus ilginimo. Baikime gąsdinti vyresnius žmones ir tuos, kurie kaupia lėšas savo pensijai. Reikia aiškiai kartą ir visiems laikams pasakyti: Lietuvoje pensijų niekas nesirengia apmokestinti.
Sunku pasakyti, ką sau galvojo tie, kurie išmetė į viešumą tokį pasiūlymą, bet tai – didelė nesąmonė. Tai būtų absoliučiai neteisinga. Lietuvoje pensijos ir taip per mažos.
Be to, skirtingai negu kitose šalyse, Lietuvoje darbuotojų įmokos „Sodrai“ apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu.
Pinigų pensijoms Lietuvoje išleidžiama bene mažiausiai visoje Europos Sąjungoje. Vidutiniškai ES valstybės socialinei sričiai (taip pat ir pensijoms) skiria 12 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), o Lietuva – 7 proc.
Senatvės pensijos Lietuvoje, palyginti su žmonių pajamomis prieš pensiją, yra vienos mažiausių ES. Vidutinė pensija 2023 metais – nors pensijos didėjo – buvo žemiau skurdo rizikos lygio.
Tarptautinis valiutos fondas siūlo pensijas apmokestinti pajamų mokesčiu, o surinktus pinigus padalinti mažiausių pensijų gavėjams. Kitaip tariant, pasisemti pinigų iš pensininkų kišenės, o tada jų vėl pabarstyti pensininkams. Tai bent sprendimas!
Kodėl Vyriausybė taip vengia diskusijos, kurios tikrai reikia – dėl mokesčių reformos? Ar tai jau uždrausta tema? Kol kas matėme tik bandymus skubiai „prastumti“ abejotinus mokestinius pakeitimus, o dabar finansų ministrė jau visus gąsdina, kad nepriėmus reikalingų mokestinių pokyčių, galimos Europos Komisijos sankcijos dėl RRF lėšų.
Mokesčių sistema Lietuvoje – neteisinga, tai – užleista liga, dėl kurios valstybės žmonės kenčia žalą kasdien. Europos Komisija nuolat, metai iš metų, kala ir kala: vyresnių žmonių ir kitų pažeidžiamų visuomenės grupių skurdo ir socialinės atskirties rizikos lygis Lietuvoje išlieka daug aukštesnis nei ES, o pajamų nelygybė ir toliau bado akis.
Mūsų šalies senjorai – viena labiausiai pažeidžiamų grupių socialiniams, ekonominiams iššūkiams ir rizikoms. Nacionalinis skurdo mažinimo centras naujausioje metinėje skurdo ir socialinės atskirties apžvalgoje atkreipia dėmesį, kad per pastaruosius metus senatvės pensininkų skurdo rizikos lygis išaugo (4,3 proc. punkto). O 2022 m. žemiau skurdo rizikos ribos (510 eurų per mėnesį vienam asmeniui) gyveno bemaž 600 tūkst. mūsų šalies piliečių.
Taigi didelė dalis pensininkų tiesiog skursta, bet viešojoje erdvėje tęsiasi serialas „Ir turtuoliai verkia“. Reikia pripažinti: milijonieriai Lietuvoje moka sugraudinti žiūrovus, ypač kai pabandoma reformuoti mokesčių sistemą – ją padaryti teisingesnę, solidaresnę.
Pensininkų padėtį visuomenėje didžiąja dalimi lemia ne demografija (visuomenės senėjimas, gimstamumo ir mirštamumo rodikliai) ir ne tik pensijų kaupimo ar mokėjimo mechanizmai. Ją lemia solidarumo principo įgyvendinimas, jo suvokimas politikoje ir visoje visuomenėje.
Tai paprastas, aiškus principas: jaunesnieji solidarizuojasi su vyresniaisiais, turtingesni – su vargingiau gyvenančiais. Šiuo principu grindžiama mokesčių sistema leidžia (leistų) taip finansuoti socialines paslaugas ir pensijas, kad poilsį užsitarnavę žmonės galėtų gyventi ne prasčiau nei dirbantieji.
Paklauskime taip: ar dabartinė Vyriausybė, kuri jau kraunasi lagaminus, turėjo galimybių daug veiksmingiau spręsti mažų pensijų problemą? Be abejonės, turėjo. Bet ji apsiribojo pažadais, kas bus, kai šios Vyriausybės jau nebebus.
„Sodros“ biudžetas – perteklinis jau septintus metus. Bet didžiausią skurdo naštą vis dar neša šalies senjorai. Labiausiai tie, kurie gauna mažas pensijas. Tuo tarpu skaičiuojame jau 20-uosius narystės Europos Sąjungoje metus.
