Atrodo, kad po Matuko nužudymo pritilę vaiko teisių apsaugos reformos priešininkai įgavo antrą kvėpavimą ir tarsi varnų pulkas užpylė viešąją erdvę kaltinimais, gąsdinimais, abejonėmis. Pamirštos žvakutės už kiekvieną vaiką, pamirštos akcijos „Apginti Kiekvieną Vaiką“ – nes pokyčiai sunkūs, darbo daug, reiks keistis iš esmės.
„Nepasiruošta“, „neapgalvota“ – skamba iš kelių garsiai kalbėti mokančių asmenų, bet apogėjus turbūt pasiektas, kai vienos savivaldybės vaiko teisių skyriaus vadovė arogantiškai išrėžia, kad ęsą „neaišku, kas blogai su esama sistema“ ir kad „neatlikta analizė, ką reiktų keisti“.
Tikrai neaišku, kas blogai? Gal reiktų aplankyti tuos kelis šimtus kapų, kuriuose guli vaikai, nužudyti savo artimų žmonių per nepilnus tris Nepriklausomybės dešimtmečius – tuomet paaiškėtų kas blogai. Gal reiktų aplankyti po kelis šimtus kasmet (!) į klinikas ir ligonines atvežamų savo šeimos narių sužalotų vaikų – tuomet paaiškėtų ką reikia keisti.
[blockquote author=”Dovilė Šakalienė” sc_id=”sc429518567904″]Jei prieš metus vieningai sutarėm, kad mums netinka sistema, kai „Visi viską padarė – o vaikai šuliny“, tai dabar tos pačios neveikiančios sistemos atstovai, aiškinantys, kad su sistema viskas gerai, jums atrodo ok?[/blockquote]
Jei prieš metus vieningai sutarėm, kad mums netinka sistema, kai „Visi viską padarė – o vaikai šuliny“, tai dabar tos pačios neveikiančios sistemos atstovai, aiškinantys, kad su sistema viskas gerai, jums atrodo ok? Aišku, galima kelti klausimą, kad gal taip norima išsaugoti šiltą darbo vietą, kai faktiškai esi absoliučiai niekam neatskaitingas? Baikit, nemanau… Bet tada galima užduoti kitą klausimą – kiek vaiko teisių skyrių vedėjų per tuos tris smurto epidemijos dešimtmečius buvo atleistos iš darbo už tai, kad po jų nosim „stebimose“ šeimose buvo suluošinti ar nužudyti vaikai? Taigi.
Tad aš nesitraukiu ir padarysiu viską, kad ši reforma, kurią žvakučių akcijos rengėja pavadino tikrąja sielų revoliucija, įvyktų – sklandžiai ir iki galo. Nes kiekvieno mūsų atsakomybė yra apsaugoti kiekvieną vaiką, ne žodžiais, ne skėtukais, o realia prieinama kokybiška pagalba.
Tam, kad pagalba taptų reali, turime nuveikti daugybę darbų – ir kartu padėti ten, kur reikalinga politinė parama. Džiaugiuosi, kad socialdemokratai palaikė mano iniciatyvą ir jau du frakcijos posėdžius iš eilės paskyrė aiškinimuisi, kaip vykdoma Vaiko teisių apsaugos nuo visų rūšių smurto reforma. Po generalinio policijos komisaro ir Generalinės prokuratūros atstovų bei vaiko teisių apsaugos kontrolierės, į posėdį buvo pakviesti socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis ir teisingumo ministrė Milda Vainiutė.
Įvertinus gautą informaciją matome, kad vis dar neaiškus reformos finansavimo klausimas, liečiantis ne tik naujojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, įsigaliosiančio nuo šių metų liepos 1 d. įgyvendinimą, bet ir su tuo tiesiogiai susijęs nukentėjusius vaikus turinčių apklausti psichologų darbo apmokėjimas.
Kyla susirūpinimas dėl darbuotojų – vaiko teisių specialistų, socialinių darbuotojų – atrankos, kvalifikacijos, apmokymų bei motyvuojančio atlyginimo nustatymo. Visi sutariame, kad iki šiol dažnai netenkino vaiko teisių apsaugos sistemoje bei su rizikos šeimomis dirbančių specialistų darbo kokybė, ir visi žinome, kad būtent darbo užmokesčio dydis buvo viena iš didžiausių problemų – deja, ši problema kol kas sprendžiama tik iš dalies.
[blockquote author=”Dovilė Šakalienė” sc_id=”sc488175993258″]Visi sutariame, kad iki šiol dažnai netenkino vaiko teisių apsaugos sistemoje bei su rizikos šeimomis dirbančių specialistų darbo kokybė, ir visi žinome, kad būtent darbo užmokesčio dydis buvo viena iš didžiausių problemų[/blockquote]
Socialinės apsaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis tikino, kad socialinių darbuotojų dirbančių su rizikos šeimomis atlyginimai buvo pakelti 15 proc. dar praeitų metų lapkričio mėnesį, ir nemažai socialinių darbuotojų pereina dirbti būtent šį darbą. Pasak jo, būtent savivaldybės turi imtis skubių žingsnių atitinkamai pakelti paslaugų teikime dirbančių socialinių darbuotojų algas. Tačiau toli gražu ne visos savivaldybės prisiima atsakomybę, nepaisant to, kad šių metų biudžetas yra kur kas didesnis ir turi patenkinti socialinėms paslaugoms reikalingų lėšų poreikį.
Kalbant apie vaiko teisių specialistų algas vis dar kyla klausimai dėl jų skaičiaus, atrankos, kvalifikacijos bei apmokymų. Visoms susijusioms institucijoms ir visuomenei svarbu žinoti, kokie žmonės dirbs šį darbą, kaip ir kada jie bus apmokyti tinkamai užtikrinti vaikų saugumą, kada išvis bus atrinkti papildomi daugiau nei 200 naujų darbuotojų – ir kaip bus užtikrinta, kad etatai bus užpildyti, kokia konkrečiai etato vertė, ir koks apskritai reformos finansavimui skirtų lėšų santykis su realiu poreikiu.
Šiai dienai ministerija numato apie 10 proc. vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojų nubyrėjimas perimant žmones iš savivaldybių į centrinę tarnybą. Jau per vasario mėnesį tiksliai paaiškės pereinančių darbuotojų skaičius. Kovo mėnesį bus paskelbtas konkursas atrinkti naujus padalinių vadovus, o per balandžio-gegužės mėnesį bus atrinkti visi likę reikalingi darbuotojai. Deja, pasak ministerijos, atlyginimų klausimo sprendimas ribojamas Valstybės tarnybos įstatymo numatytų rėmų. Vis dėlto, bus siekiama maksimaliai padidinti darbuotojų kategorijas ir tam planuojama, kad pritrūks daugiau nei 700 000 eurų jau metų antroje pusėje. Bendrai reformos finansavimui šiais metais pritrūks ne mažiau kaip 1 mln. eurų.
Ir ties šia vieta matome politinės valios susvyravimą, kurio negali būti. Mane asmeniškai nuvilia, kad vienos iš svarbiausių reformų per pastaruosius du dešimtmečius finansavimas visgi nebuvo prioritetas šiai Vyriausybei, nepaisant pradinių planų ir pažadų. Kaip viena iš reformos kūrėjų, naujojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo teikėja – jaučiu atsakomybę už galutinį rezultatą, todėl žinant kokia sunki kova vyko dėl biudžeto eilutės vaikų saugumui užtikrinti, labai sunku girdėti sausą premjero komentarą, kad kiek lėšų paprašyta – tiek skirta.
Deja, kaip kaip visuomet, minkštosios, socialinės reformos pas mus vertinamos atsainiai ir joms skiriamos lėšos tiesiog neadekvačios – nepaisant to, kad kalbant apie šios valstybės gerovę būtent negebėjimas investuoti į minkštąsias priemones jau daugelį metų minimas kaip esminė kliūtis pokyčiams. Tad labai kviesčiau SADM drąsiai ir atvirai sakyti apie lėšų poreikį, nebijoti kovoti už šią reformą, kuri turėtų būti visos Vyriausybės prioritetas ir yra didžiausias 2018 metų iššūkis, nuo kurio įveikimo priklausys ne tik dešimčių tūkstančių šeimų likimas, bet ir šios visuomenės pasitikėjimas valstybės gebėjimu apsaugoti bei padėti.
Kalbant apie efektyvų pagalbos vaikams nukentėjusiems nuo smurto teikimą, į pirmą vietą iškylą tinkamas ikiteisminio tyrimo atlikimo klausimas – o čia itin svarbus yra tinkamas vaiko apklausos atlikimas, tačiau panašu, kad vaikus galinčių apklausti psichologų trūkumas – vis dar neišspręsta problema.
Teisingumo ministrė M. Vainiutė pripažino, kad pačios reformos vykdymui trūksta koordinavimo, taip pat dar nesutarta su SAM dėl dėl psichologų, turinčių dalyvauti vaikų apklausose, taip pat teismo procesuose, kvalifikacijos bei sertifikavimo, nes pati Teisingumo ministerija apsiima tik sąrašo administravimą.
Visgi, svarbu pastebėti, kad Vaiko teisių apsaugos kontrolierės tarnyba kritiškai įvertino dabartinį psichologų atrankos bei sąrašo sudarymo vaizdą. Pasak jų, būtini specialūs apmokymai, kyla klausimai dėl psichologų teisių, pareigų bei atsakomybės ir daugelis kitų. Paaiškėjo, kad premjeras yra davęs nurodymą penkioms ministerijoms iki šių metų vasario 1 d. parengti bendrą veiksmų planą – tačiau teisingumo ministrė sakė, kad nesiruošiama jo atskiro daryti, esą nenorima stabdyti proceso.
Pati turėdama teisės psichologijos magistro diplomą be specialių mokymų nesiimčiau apklausti nukentėjusio vaiko, tad specialūs mokymai ir oficialus žinių įvertinimas yra būtini. Šalia to būtinas yra vieningas standartizuotas nukentėjusio nuo smurto vaiko apklausos modelis, nes saviveikla šioje srityje kainuoja labai brangiai. Taip pat labai norėčiau matyti Teisingumo ministerijos iniciatyvą teikiant pasiūlymus dėl psichologų dalyvavimo baudžiamajame – ir kituose procesuose reglamentavimo, nes šiai dienai visiškai neaišku kaip, kiek ir kokiomis sąlygomis psichologas gali susipažinti ir naudotis ikiteisminio tyrimo medžiaga.
Reziumuojant – mes neturime kur trauktis, nes už mūsų nugarų – tėvų nužudytų vaikų kapai. Makabriška, bet tiesa. Todėl pati darysiu kas įmanoma ir kviečiu kitus atsakingus asmenis sėkmingam reformos įgyvendinimui išspręsti šias problemas:
– Vaikų teisių apsaugos specialistų, socialinių darbuotojų ir psichologų atranka, kvalifikacija bei praktiniai apmokymai;
– Specialūs mokymai visiems su vaikais dirbantiems specialistams ir pareigūnams;
– Vieningas vaikų apklausų modelis;
– Psichologų dalyvavimo baudžiamajame, civiliniame ar administraciniame procese reglamentavimas.
Mes galime išmokti gyventi be smurto, mes galime išmokti pastebėti skriaudžiamą vaiką ir jam padėti – iš tikrųjų padėti.
