Signalai iš akcijų biržų sukėlė nerimo ir mūsų žmonėms – ar neištiks nauja finansų krizė. Juk daugybė žmonių Lietuvoje dar jaučia sunkmečio pasekmes-priversti suktis už algas, kurios per praeitą krizę buvo nukarpytos, o dabar jas dabar drastiškai ryja kylančios kainos. Kas mūsų laukia šiais metais?
Apžvelgiant pasipylusius ekspertų vertinimus apie akcijų biržų svyravimus – ekonominės krizės ženklų nesimato. Vis dėlto Lietuva tebėra mažų algų spąstuose. Daugelį tai jaudina ir spaudžia ne ką mažiau kaip naujų krizių baimė. Lietuviai labiausiai iš visos ES gyventojų nerimauja dėl kainų augimo. Eurobarometro apklausa rodo, kad dėl to nerimauja net 65 procentai mūsų šalies gyventojų.
Kiti du dažniausiai lietuvių paminėti iššūkiai buvo nedarbas ir apmokestinimas. Ir nors, pasak Lietuvos Statistikos departamento, praėjusiais metais bendrasis vidaus produktas (BVP) to meto kainomis siekė 41,8 mlrd. eurų, ir palyginti su 2016 m. padidėjo 3,9 proc., bet gruodyje buvo fiksuota metinė 3,9 proc. infliacija – paslaugoms brangstant net 5,3 proc., o prekėms – 3,4 procento.
Statistika rodo, kad vidutinis atlyginimas per praėjusius metus „ant popieriaus “ padidėjo 8,5 procento – iki 840 eurų. Vis dėlto tą realų padidėjimą junta tik nedidelė dalis žmonių. Tik ketvirtadalis dirbančiųjų Lietuvoje uždirba – daugiau nei tūkstantį eurų – kas vadinama padoria alga. Tuo tarpu daugybė gyventojų priversti spaustis – ketvirtadalis gauna 446 eurus ir mažiau, kiti du ketvirtadaliai- iki 975 eurų. Prognozuojama, kad šiais metais darbo užmokestis vis dar didės, bet jau mažesniais tempais.
Lietuvos įmonės per devynis praeitų metų mėnesius uždirbo 4,4 mlrd. eurų pelno, tai 17 proc. daugiau nei per atitinkamą 2016 m. laikotarpį. Kaip pažymi Statistikos departamentas, pelnas labiausiai padidėjo prekybos (64 proc.) sektoriuje. Ar tą verslo pelnų augimą pajuto dirbantieji?
Premjeras S. Skvernelis neveltui mušasi į krūtinę, kad augančios ekonomikos vaisiais nepasidalinta su visuomene, o ankstesni klaidingi valdžios sprendimai neleidžia smulkiam verslui, ūkininkams konkurencingai dalyvauti maisto gamybos, perdirbimo ir prekybos grandinėje. Čia jau reikalingi ne pažadai, o realūs sprendimai iš valdžios pusės.
Artėjant rinkimų metams Premjeras Saulius Skvernelis vis labiau demonstruoja norus daryti spaudimą konkurencijai, kad ji taptų sąžiningesnė. Dalinami pažadai, kad bus taisomi įstatymai, kurie iškraipo laisvąją rinką ir leidžia oligopolinius susitarimus. Vyriausybės vadovas naujai trykšta optimizmu, kad ministrai yra pajėgūs keisti situaciją, o juolab ekonominė padėtis ir prognozės leidžia to tikėtis. Tiesa, profesionalų vyriausybės terminas tose kalbose jau netraukiamas iš skrybėlės.
Vis dėlto norėčiau prisipažinti, kad esu gerokai mažesnė optimistė dėl galimybių greitu laiku sugeneruoti pokyčius, padaryti proveržį, kuris įgalintų lietuvius oriai gyventi ir dirbti Lietuvoje. Mano pesimizmo šaknys slypi visų pirma dėl prognozių, kad Lietuvos ekonomika nuo šių metų augs vis mažiau – Europos Komisija prognozuoja, kad šiemet realus BVP turėtų paaugti 2,9 procento, o kitąmet – 2,6 procento. Nors tai yra spartesnis augimas, nei kitų Europos valstybių, bet to mums negana.
Svarbią reikšmę ūkio plėtrai – taip pat ir žmonių laukiamai gerai apmokamų darbo vietų pasiūlai- turės tai, kiek mes šiais metais būsime pajėgūs produktyviai investuoti ES lėšas labai nuo Europos fondų priklausomose sektoriuose, tokiuose kaip IT technologijų, energetikos, aplinkosaugos, valstybės paramos verslui, mokslinių tyrimų srityse. Šiek tiek optimizmo teikia tai, kad šiais metais planuojami didžiausi (lyginant su buvusiais ir prognozuojamais ateityje) išmokėjimai iš ES fondų – 3,4 proc. metinių išmokėjimų santykis su BVP. Taigi, šiemet bus pasiektas ES investicijų pikas, o vėliau jos mažės. Ir nors investicijos turi būti gerai apgalvotos, produktyvios, bet vėluoti, delsti jau nebelieka laiko.
Nežiūrint buvusio ekonominio pakilimo Lietuvos demografinės tendencijos nesikeičia, jos dar blogėja, garsėjame beveik didžiausiu Europoje sveikatos priežiūros priemonėmis išvengiamo mirtingumo rodikliu dėl neveiksmingos sveikatos priežiūros sistemos. O kalbėti ir plėstis apie švietimo reformą – matyt, šiame kontekste irgi neverta.
Suprantama, kad ne tik dėl emigracijos darbo rinkoje mažėja darbingo amžiaus žmonių, o ypač kvalifikuotų darbuotojų. Analitikai prognozuoja, kad dirbantiems tenka išlaikyti vis daugiau vaikų ir pensininkų. Deja, ne visi darbdaviai net ir viešajame sektoriuje linkę vyresnius darbuotojus įtraukti į darbo rinką, o verslininkai neretai vengia dalintis pelnu, nes žmonių derybinės galios išsireikalauti geresnio atlyginimo yra labai ribotos.
Ir valstybei, ir privačiam verslui atėjo metas daugiau investuoti ir į darbo našumą. Po mokesčių pertvarkos verslui atsirado galimybė iki 100 procentų sumažinti pelno mokestį patirtoms išlaidoms, susijusiomis su investicijomis į technologinį atsinaujinimą. Taip pat nauja mokesčio lengvata gali pasinaudoti mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą vykdančios įmonės. Tikėsimės privačių investicijų pagausėjimo, o investuojant viešąsias lėšas – daugiau skaidrumo ir tikrai produktyvių investicijų į žmonių žinių ir įgūdžių stiprinimą.
Žinoma, Lietuvai išlieka aktuali didžiulė pajamų nelygybė. Kaip pastebi Tarptautinis valiutos fondas savo tyrimuose apie pajamų nelygybę-„teisingas vyriausybės politikos dizainas gali prisidėti prie nelygybės mažinimo“. Tačiau, kaip pabrėžia ekspertai, svarbu mažinti ne tik skurdą, bet ir stiprinti vidurinės klasės atsparumą. Tam reikia didinti investicijas į žmones, jų perkvalifikavimą. Taip pat ekspertai siūlo mokesčių sistemas daryti progresyvesnes.
Valdantieji žada revoliuciją mokesčių sistemoje siūlydami konsoliduoti darbuotojo ir darbdavio valstybinio socialinio draudimo įmokas, prijungti bazinę pensiją atitinkančios Sodros įmokos dalį su Gyventojų pajamų mokesčiu ir išgryninti kitas Sodros įmokas ir užsimena apie progresinius mokesčius net ir pajamoms iš kapitalo. Visa tai išties leistų sumažinti darbo jėgos kaštus, šešėlinę ekonomiką, pritrauktų tiesiogines užsienio investicijas ir leistų padidinti perskirstymą per valstybės biudžetą.
Išties optimizmui šiemet prošvaisčių yra. Jeigu valdžia prieš rinkimus rodys ne vien gerą valią, bet ir imsis esminės biudžeto planavimo ir valdymo bei valstybės investicijų peržiūros, o išteklius sugebės skirstyti taip, kad jie skatintų ekonomikos augimą, kuriuo svarbiausia nepamirštume pasidalinti su žmonėmis.
