Seimo narys socialdemokratas Eugenijus Sabutis įspėja, kad visišku „nesikišimu“ dabartinė Vyriausybė ne tik leido prekybininkams piktnaudžiauti savo galia rinkoje, bet ir skatino tai daryti.
Anot jo, tai, kad maistas tampa nebeįperkamas, yra ir finansų ministrės G. Skaistės atsakomybė: ministrė ir visa Vyriausybė siunčia aiškią žinutę – valstybė yra neveiksni, ji nesugeba apsaugoti žmonių.
„G. Skaistė gali „pabėgti“ į Briuselį. O kur bėgti Lietuvos žmonėms?“ – klausia socialdemokratas.
Pasak parlamentaro, Lietuvoje, kurios žmonėms teko iškęsti vieną didžiausių kainų šuolių visoje Europos Sąjungoje, Vyriausybė nesinaudoja turimais svertais, kad visiems akivaizdūs prekybininkų piktnaudžiavimai būtų bent suvaržyti.
Bijo pasikalbėti su prekybininkais
„Kanados premjeras išsikvietė stambiųjų prekybos tinklų savininkus bei vadovus ir pasakė: ruoškite kainų mažinimo planus – jeigu mūsų netenkins jūsų planai, jums didės mokesčiai.
Deja, Lietuvoje turime priešingą situaciją, kai verslo lobistai diktuoja sąlygas (ir įstatymus) Vyriausybei“, – komentuoja E. Sabutis.
Jis pabrėžia, kad, infliacijai nurimus, „net vaikui akivaizdu“, kad kainos parduotuvėse tebelieka išsipūtusios tik dėl prekybininkų godumo.
„Tam yra net specialus mokslinis terminas – greedflation, godumo infliacija.
Vyriausybė turėjo laiko ir galimybių ištaisyti savo klaidas, bet premjerė kategoriškai atsisako net leistis į kalbas šiuo klausimu. Vienas iš svertų, kuriuo Vyriausybė nepasinaudojo, nors gali – tai, pavyzdžiui, reguliuoti tiekėjų ir jų kainų diskriminavimą“, – įsitikinęs E. Sabutis.
Kainų diskriminacija
Anot socialdemokrato, tiekėjai moka prekybininkams įvairias specialias priemokas, pvz., „lentynos ploto“ mokestį. Dėl to stambesni tiekėjai gali išstumti iš lentynų smulkesnius, be to, tas mokestis galiausiai permetamas ant pirkėjo pečių.
„Taip neturėtų būti – tai galima sureguliuoti.
Kita sritis, kur Vyriausybė galėtų greitai padaryti poveikį – tai neleisti smulkesnių prekybininkų diskriminacijos, kurią lemia tai, kad stambieji prekybos tinklai gali „užpirkti“ didesnį produkcijos kiekį už mažesnę kainą, todėl tiekėjai didina kainą smulkesniems prekybininkams. Šie dalykai gali ir turi tapti reguliavimo ir kontrolės objektu.
Ir, aišku, būtina visomis įmanomomis priemonėmis mažinti stambiųjų prekybininkų galias diktuoti kainas. Tam reikia stiprinti smulkesnius rinkos dalyvius, griežčiau reguliuoti vaidinamąją kainų diskriminaciją, klaidinimo ir manipuliavimo veiksmus rinkoje ir t. t.“, – įsitikinęs E. Sabutis.
Ragina steigti Maisto tarybą
Socialdemokratė Rasa Budbergytė yra siūliusi steigti Maisto tarybą, kuri galėtų nuolat nepriklausomai vertinti kainų situaciją.
„Maisto taryba padėtų gerinti konkurencinę aplinką smulkiems rinkos dalyviams, ieškotų socialinių inovacijų, kad mažėtų maisto kainos vartotojams.
Toks įspūdis, kad Vyriausybė vis laukia, kol Briuselis mums pamojuos bizūnu. Valdžia nesiteikė peržiūrėti Konkurencijos įstatymo veikimo, nenorėjo užsiimti maisto prekių kainodaros analitika, neieškojo kainas mažinančių sprendimų drauge su prekybos centrais, nenorėjo peržiūrėti žemės ūkio grandinių – nieko nedarė“, – pažymi LSDP seimo frakcijos seniūnė R. Budbergytė.
