Senovės romėnai turėjo patarlę, kuri skambėjo, kad laivui joks vėjas neparankus, jei jis nežino į kurį uostą nori plaukti. Šiandieninė dešiniųjų valdoma Lietuva kaip tas laivas – neturi galutinio tikslo, kur nori judėti. Valdžios taikomos priemonės atsitiktinės ir parodomosios, o ne iš tiesų sprendžiančios susikaupusias šalies problemas.
Žmonių gyvenimas stipriai priklausomas nuo ekonominės šalies gerovės. Kuo šalis produktyvesnė, tuo joje daugiau pinigų, tuo žmonės turtingesni. Pažangiausios pasaulio valstybės pasižymi labai ekonomiškai stipriu stambiu verslu, kuris ir suneša turtus. Vėliau per mokesčių sistemą šie pinigai perskirstomi ir visi šalies piliečiai gyvena turtingiau.
Deja, Lietuva šiandien pasiekė nematomas, bet realias ekonominio vystymosi ribas – 1,4 mln. dirbančiųjų sukuria apie 70 mrld. BVP per metus. Pakelti šį rodiklį galima tik tada, kai stambus verslas imsis daugiau investuoti į taip vadinamų aukštos pridėtinės vertės produktų gamybą. Problema, tai reikalauja didelių investicijų. Egzistuoja rizika, kad šios investicijos neatsipirks, tad privatus verslas neinvestuoja. Vienintelis būdas išeiti iš užburto rato – kairioji ekonominė politika.
Valstybė turi imtis lyderystės. Rizikuoti ir pralaužti ledus. Neatsitiktinai socialdemokratai pasisako už valstybinio kapitalo plėtros banko kūrimą. Socialdemokratai taip pat vykdys senų daugiabučių namų renovaciją, peržiūrės visuomeninį elektros tarifą, vykdys mokesčių reformą.
Vis dėlto, svarbiausias dalykas yra rimtos valstybės investicijos į aukštos pridėtinės vertės produktų kūrimą. Tarkim, Vokietija. Jos ekonomika generuoja 4,6 trilijono eurų BVP per metus. Jį sukuria apie 45-46 mln. dirbančiųjų. Jei Lietuvos produktyvumas būtų toks pats kaip Vokietijos, o dirbančiųjų skaičius išliktų 1,4 mln., tuomet šalies metinis BVP būtų apie 141 mlrd. eurų.
Lietuvos BVP padidėtų du kartus, o tai reikšmingas išaugimas. Didesnės šalies pajamos leistų padidinti pensijas, suremontuoti susidėvėjusius kelius, skirti papildomų lėšų sveikatos apsaugai, gynybai, kitoms reikmėms.
Seime priimami įstatymai. Nustatomos mūsų gyvenimą reguliuojančios taisyklės. Mano tikslas, kad ši ekonominė idėja būtų realizuota ir tai pajustų kiekvienas gyventojas. Solidarios ir socialiai teisingos valstybės tikslas nėra vien padidinti šalies BVP. Tikslas – užkurti valstybės pinigų paskirstymo algoritmą ir sudėlioti taip, kad pinigai plaukti ne į 5 proc. gyventojų kišenes, bet į kiekvieno dorai gyvenančio piliečio sąskaitą.
Dr. Mantas Martišius yra Vilniaus universiteto dėstytojas, LSDP kandidatas į LR Seimą
