Dabartinei dešiniųjų valdžiai kritikos strėlių galima tikrai negailėti: nuo nepamatuotų reformų sveikatos ir švietimo sistemose iki nuskurdintos kelių infrastruktūros ar antiregioninės politikos taikymo, o valdančiųjų itin proteguojamas ir visuomenėje keiksmažodžiu tapęs „optimizacijos“ procesas paveikė bene visas sritis, ypač jos poveikis buvo juntamas valstybės valdomose įmonėse. Per šiuos ketverius metus susisiekimo ir energetikos sektoriuose veikiančių valstybinių bendrovių veikla labiau panašėjo į privačių įmonių taikomus metodus – kada pirminiu tikslu tapo ne būtinųjų paslaugų suteikimas, o godumas, šaltas buhalterinis išskaičiavimas ir nesustabdomas pelno augimo troškimas. Destruktyvios reformos, tinklo efektyvinimas ir dalinė privatizacija prisidėjo prie būtinųjų paslaugų susitraukimo ar net išnykimo.
Deja, bet valstybinės bendrovės, turėdamos dešiniųjų valdžios užnugarį, po truputėlį atsisako savo socialinės atsakomybės ir net nebesidrovi pabrėžti, kad siekia būtent tokių pokyčių, kurie atitinka privataus verslo modelį, o ne viešąsias funkcijas užtikrinančių įmonių.
Iliustratyvių pavyzdžių pilna, o vienas iš paskutinių – tai keleivių vežimo bendrovės „LTG Link“ sprendimas nuo vasaros pabaigos visoje Lietuvoje atsisakyti bilietų kasų. Toks įmonės sprendimas automatiškai užprogramuoja socialinės atskirties didinimo problemas. Tiek sociologų, tiek žmogaus teises ginančių organizacijų nuomone, tokie veiksmai skatina skaitmeninį atotrūkį, o jo pasekmes labiausiai jaučia senyvo amžiaus žmonės. Leisiu sau pašaržuoti, kad net privačios prekybos įmonės nesiima tokių drastiškų ėjimų, savo parduotuvėse nenaikina fizinių kasų ir palieka atsiskaitymų grynaisiais pinigais alternatyvas, o čia kalbame apie valstybinę įmonę, kuriai taikomi ir socialiniai aspektai. Kaip ir minėjau, panašių atvejų apstu.
Štai, „Ignitis“ viešojoje erdvėje vis garsiau kalba tik apie privačių akcininkų lūkesčius ir būtinybę jiems išmokėti milijoninius dividendus. Paprasti vartotojai nueina į antrą planą. Kitą energetikos gigantę ESO apnuogino viena audra. Po to, kai buvo „optimizuota“ ši įmonė, iš darbo buvo atleista nemažai specialistų, liko tik nedidelis brigadų skaičius einamiesiems remontams atlikti.
Matėme, kas atsitiko, kai reikėjo reaguoti į sudėtingesnę situaciją. ESO veikla praktiškai sutriko, nes kiekvienas joje dar dirbantis elektrikas turėjo dirbti už tris ar net penkis specialistus, o kai kurie gyventojai turėjo kentėti be elektros kone savaitę. Kita valstybės valdoma bendrovė „Lietuvos paštas“ savo veiklos metodais niekuo nenusileidžia jau išvardytoms įmonėms. Visuomenėje pagrįstai didėja susirūpinimas, kad „Lietuvos paštas“ jau keletą metų nuosekliai skurdina ir naikina įprastas pašto paslaugas ir iš aiškią socialinę funkciją turinčios organizacijos tampa eiline privačia bendrove, kurios vadovai viešai aiškina, kad bendrovės pagrindinė orientacija turi būti į siuntų pristatymą.
Dėl tokios veiklos žmonės, ypač gyvenantys atokiau nuo regionų centrų, dažnai laiku nebegauna pensijų, užsiprenumeruotos spausdintinės žiniasklaidos, nebegali atlikti svarbių finansinių operacijų, nes jokios realios alternatyvos žmonėms nėra prieinamos. Pati įmonė šios situacijos nesureikšmina ir sako, kad tai tik tinklo efektyvinimas, bet šie aiškinimai – menka paguoda tų mažesnių miestų ir miestelių žmonėms, kuriems paštininkas pristatydavo laiškus, pensijas, spaudos leidinius ar kitą korespondenciją.
Akivaizdu, kad per šios valdžios ketverių metų kadenciją būtinos ir viešosios paslaugos nuo gyventojų atitolo. Vyriausybė savo reformomis kryptingai siekė, kad viešojo sektoriaus įstaigų bei valstybės įmonių teikiamų paslaugų prieinamumas būtų grindžiamas pelno siekiu ar panašiais naudos išskaičiavimais. Valdančiųjų pastangos leisti palaipsniui privatizuoti švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugų teikimą ar valstybinių įmonių veiklą tik dar labiau didino visuomenės atskirtį ir mažino viešųjų paslaugų prieinamumą. Deja, bet tai tapo nenuginčijamu faktu.
Jeigu kalbėtume apie būtinųjų paslaugų prieinamumo apsunkinimą, matėme, kad Seimo valdantieji demonstravo nepaprastą aktyvumą ir norą jas tolinant, tačiau sprendžiant skaudžiausią šio laikotarpio problemą – drastiškai pakilusias maisto kainas – tokio aktyvumo ir ryžtingumo itin stigo. Neryžtingumą keitė apatija, o ją pakeitė problemos ignoravimas, kol galiausiai Lietuvos žmonėms valdantieji leido suprasti – jie nieko nedarys, o žmonėms teks sutaikyti ir tiesiog priprasti prie naujos realybės.
O ką konservatorių, liberalų ir laisviečių Vyriausybei beliko sakyti, kai jų pagrindinis argumentas visada buvo tik toks: nieko daryti nereikia, esą augančios žmonių pajamos padengs bet kokį maisto kainų augimą.
Tuo tarpu Lietuvos gyventojams išlaidos maistui per ketverius metus išaugo 50 proc. Tai vienas didžiausių augimų visoje Europos Sąjungoje. Dar neseniai valdantieji, didieji prekybininkai ir gamybininkai suokė tą pačią melodiją ir dėl to kaltino energetinių išteklių bei žaliavų brangimą, tačiau visoms šioms sąnaudoms sumažėjus, maisto kainos išliko aukštumoje.
Infliacija jau sulėtėjo, energijos kainos išsikvėpė, o kainos lentynose nesumažėjo ir tarsi užsicementavo. Vyriausybės žadėtas algų ir pensijų augimas infliacijos tempų nepasivijo, o grynosios žmonių pajamos padidėjo vos vos, tačiau tikrai nepasiekė produktų kainų didėjimo tempo.
Nepaisant to, ar jaučia prielankumą dabartinei dešiniųjų valdžiai, ar ne, daugelis garsiau ar tyliau pripažįsta, kad rekordinės kainos taps darbą baigiančios aštuonioliktosios Vyriausybės palikimu.
Juolab, kad ši Vyriausybė iš tiesų neišdrįso, o gal ir net nenorėjo imtis reikiamų priemonių, kad kainų augimas nekirstų taip skaudžiai kiekvienam pirkėjui, kuris praveria parduotuvių duris. Lietuvos stambieji prekybininkai, nevaržomi jokių reguliavimų, abejingai stebimi Konkurencijos tarybos ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, pasinaudojo situacija ir nepagrįstai kėlė prekių kainas, taip sukeldami didžiulį šoką, kuris turi ir savo apibrėžimą – „godumo infliacija“, o Vyriausybė, neįsikišdama į šį procesą, iš esmės tapo šios situacijos bendrininke. Bendrininke, kuri tuomet nesiėmė jokių veiksmų kainų didinimo priežastims išsiaiškinti, nebandė jų prižiūrėti, o dabar – sumažėjus energijos išteklių kainoms, išsikvėpus infliacijai – nesiima nieko ir nebando aiškintis, kodėl jos nemažėja.
Tarsi degdama noru užaštrinti šią situaciją, finansų ministrė Gintarė Skaistė su konservatoriams būdingu arogantiškumu pareiškė, kad politikai neturėtų nustatinėti kainų – jas sureguliuos rinka ir „žirnelių kainas nereikėtų nustatinėti“. Reaguojant į tokias ministrės kalbas, belieka atkirsti, jog visi gyventojai puikiai mato, kaip ta rinka „sureguliavo maisto produktų prekybą“ – prekybos centrai užkėlė kainas ir jas užfiksavo. Jokia laisva rinka savo noru jų nenuleis.
Po pastarųjų išsišokimų viešojoje erdvėje aiškiai galima konstatuoti, kad dešinieji verčiau rinksis sarkazmo ir pašaipų, bet ne realių veiksmų apmalšinant prekybos tinklų apetitą, o tuo pačiu užkardant visus kelius tolimesniam maisto brangimui. Ji verčiau užsidės rožinius akinius ir tikėsis, kad didieji žaidėjai savanoriškai pradės mažinti savo išaugusius pelnus. Žinoma, taip neatsitiks.
Jau ne kartą esu rašęs, jog vis daugiau valstybių išdrįso imtis priemonių kainų augimo tempui stabdyti. Tik pabrėšiu, kad tose valstybėse maisto produktų kainų augimas buvo ir yra kur kas mažesnis nei mūsų šalyje, tačiau tai nesustabdė kitų Vyriausybių imtis intervencijų, jog maisto kainų šokas būtų bent kiek pristabdytas. Vienos panaikino pridėtinės vertės mokestį būtiniausioms prekėms, kitos privertė prekybos centrus susimažinti pelnus, o kai kurios nuėjo dar toliau – prekybininkus, tiesiogine to žodžio prasme, išsikvietė „ant kilimėlio“ ir sustiprino prekybininkų kontrolę. Valstybės ieško ir ieškojo įvairiausių būdų, deja, mūsų dešiniųjų Vyriausybė jų net nesvarstė. Tokia situacija yra ne tik gėdinga, bet ir rodo valdžios negebėjimą spręsti svarbias problemas.
Net tokios šalys, kaip JAV ir Kanada, imasi taikyti ribojimus prekybos tinklų viršpelniams. Dabartinė viceprezidentė ir Demokratų partijos kandidatė į JAV prezidentus Kamala Harris ragina Kongresą priimti federalinį įstatymą, draudžiantį maisto pramonės bendrovėms nesąžiningai didinti kainas, o maisto kainų suvaldymas užima nemenką dalį jos rinkimų kampanijos programoje. Savo ruožtu, Kanados premjeras išsikvietė stambiųjų prekybos tinklų savininkus bei vadovus ir pasakė: ruoškite kainų mažinimo planus – jeigu mūsų netenkins jūsų planai, jums didės mokesčiai.
Žinoma, tikėtis, kad likus porai savaičių iki Seimo rinkimų Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė staiga pabus ir susizgribs sekti kitų Vakarų valstybių pavyzdžiu, mažų mažiausiai būtų naivu. Rugsėjo mėnesį prasidėjusi jau paskutinioji šios kadencijos Seimo sesija ir per pirmąsias šios sesijos dienas patvirtinta darbų programa parodė, kad dešinieji taip ir nesugebės bent akies krašteliu žvilgtelėti į kainų krizę išgyvenančius žmones. Seimo valdančiųjų pateiktuose darbų prioritetuose savo vietos taip ir nerado klausimai, susiję su rekordinių maisto kainų suvaldymu.