Kas ir kodėl Lietuvoje verkia krokodilo ašaromis, nuspręskite patys. O kas tos krokodilo ašaros, galite pasitikslinti kad ir Vikipedijoje (arba Pipedijoje). Tai tik šio teksto pavadinimas, o jis yra apie tuos, kurie prieštarauja mokesčių pakeitimams.
Taigi, Lietuvos (ne tik Palangos) verslininkai (ir ypač stambesni) skundžiasi, kaip jiems sunku gyventi. Trisdešimt metų girdime raudas, kokie dideli ir blogi mūsų mokesčiai. Vis pranašaujama, kad kapitalas ir investicijos neateina ir neateis ar kad Lietuvos verslas, jo konkurencingumas nukentės, kad bus labai skausminga… Nepaisant to, kad Lietuvoje dauguma mokesčių verslui tikrai gerokai mažesni nei civilizuotame pasaulyje.
Kai sakome, kad Lietuvai artimiausiu metu kasmet reikia papildomai 2 mlrd. eurų gynybai, tie patys raudotojai iš ekranų trykšta entuziazmu ir sveikina siekį ieškoti ir rasti daugiau lėšų krašto apsaugai ir gynybai, bet nesutinka mokėti didesnių pelno mokesčių, kad galėtume finansuoti gynybą. Su ašara aky sako, kad nori ginti savo šalį, bet siūlo tai daryti kitų, kukliau gyvenančiųjų, sąskaita.
Dėl ko tos ašaros? Ar verta verkti, kai šiuo metu Lietuvoje pelno mokestis siekia 16 % (kaip ir Rumunijoje) ir yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje (ES), kur pelno mokesčio vidurkis 2024 metais siekė 21.5 % (pasaulyje – 23.5 %). Mažesnis šis mokestis yra tik Vengrijoje (vos 9 %), Bulgarijoje (10 %), Kipre ir Arijoje (12,5 %). Kaimyninėje Latvijoje – 20 %, Estijoje – 22 %, Lenkijoje – 19 %. Didžiausias pelno mokestis ES yra Maltoje (35 %) ir Portugalijoje (30,5 %).
Tad, ponai, neverta sielvartauti, nes rezervas didinti pelno mokestį yra nemenkas – tol, kol nesiekia nė ES vidurkio ir kol jį didindami finansuotume Tėvynės gynybą. Juk daugelis Lietuvos ekonominių ir socialinių rodiklių yra lyginami su ES vidurkiais, siekiame būti ne paskutiniai (dažnai kartu Rumunija ir Bulgarija), o geresni – arčiau vidutiniokų. Tad kuo blogai priartėti prie pelno mokesčio vidurkio?
Socialdemokratai siūlo mažą nekilnojamojo turto (NT) mokestį, kuris neišgąsdintų žmonių ir nekirstų per jų pajamas. Sunku nuspėti, kaip nubalsuos Seimas, bet manau, kad įvertinus perskaičiuotas būsto vertes, mokesčio grindys turi būti gerokai didesnės nei 20 tūkst. eurų ir turi būti daugiau NT mokesčio tarifo dydžio rėžių. Tiesiog už prabangesnį (brangesnį) būstą turi būti mokamas didesnis NT mokestis.
Girdime verkiančius, kad NT mokesčio pokyčiai atsilieptų šalies ekonomikos augimui. Kaip? Ar NT verslininkai baiminasi, kad lietuviai daugiau nebepirks būsto ir bus nepelninga statyti? Abejoju, nes dauguma Lietuvos gyventojų, negalėję turėti nuosavybės arba ją skaudžiai praradę sovietinės okupacijos metu, nori ir greičiausiai norės turėti nuosavą būstą.
Aidi nepritarimo raudos progresiniams mokesčiams, t. y. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifo susiejimui su gaunamų pajamų dydžiu. Raudos apie tai, kaip bus nuskriausti protingiausieji, darbščiausieji ir geriausieji, gaunantys dideles pajamas įvairiais būdais, apmokestinamais kuo mažesniais tarifais, ir iš įvairių šaltinių. Pirmiausia, pajamų apmokestinimas neturi priklausyti nuo to, kaip šios pajamos yra gaunamos – ar iš darbo santykių, ar individualios veiklos, ar kaip kitaip. Turėtume apmokestinti visas gautas pajamas ir taikyti skirtingus tarifus skirtingiems pajamų dydžiams. Kodėl mokytojas, dėstytojas, gydytojas, valstybės tarnautojas ar mokslininkas moka 20 % GPM, o tas, kuris gauna pajamas iš kitų šaltinių, moka 5–7 % arba 15 %? Progresiniai mokesčiai būtini, kad biudžete atsirastų daugiau pinigų ne tik krašto gynybai, bet ir viešajam gėriui, socialinėms reikmėms, sveikatos reikalams.
Yra siūlančių padidinti pridėtinės vertės mokestį (PVM), ir sakoma, kad to pakaktų. Neva visi vienodai prisidėtų – ir basieji, ir stipriai prakutusieji. Betgi papildoma išlaidų šimtinė mokytojų šeimai ir šimtinė tam prakutusiam – ne tas pats.
Daugelis raudotojų iki šiol gyvena įtikėję laisvarinkininkų fantazija, kad tie, kurie dirba daugiau, uždirba daugiau, gyvena geriau ir daugiau prisideda prie visos Lietuvos gerovės, taigi jie yra tiesiog geresni, kokybiškesni piliečiai nei tie, kurie uždirba mažiau ir gyvena prasčiau. Tačiau realybė yra žymiai sudėtingesnė, ir nebūtinai dirbantys daugiau uždirba daugiau, nes yra daug dalykų, kurie nepriklauso nuo žmogaus pastangų, bet yra nulemti sisteminių faktorių. Moksliniai tyrimai rodo, kad daugeliu atvejų, netgi jei žmogui iš neturtingesnės šeimos pavyksta gauti gerą išsilavinimą ir gerai uždirbti, jo gaunamos pajamos vis tiek bus mažesnės nei gimusiųjų turtingose šeimose – tiek dėl sukaupto kapitalo, tiek dėl privilegijuotų pažinčių, tiek dėl to, kad jis tiesiog turi daugiau galimybių.
Pabaigai – trumpa istorija. Prieš porą metų „The New York Times“ paskelbė liūdną moters, dirbusios prabangiuose restoranuose Niujorke, Kopenhagoje ir Honkonge, pasakojimą: išrankūs restoranų klientai jos vis klausdavo apie maisto kokybę – ar ingredientai vietiniai, sezoniniai, ekologiški ir t. t. Kartą vienas restorano svečias paklausė, kiek gramų cukraus per dieną gaudavo karvė, kuri tapo jo jautienos patiekalu. Kitas klientas teiravosi apie sąlygas, kuriomis gyveno kiaulės, virtusios kiaulienos kepsniais.
Bet, deja, niekas niekada nesiteiravo apie restorano darbuotojų gerovę, ar jiems pakankamai moka, ar su jais tinkamai elgiasi.
Ši istorija labai gerai iliustruoja susirūpinusių ašarotojų požiūrį į tuos, kurių socialinis statusas kuklesnis, į neturtingus, silpnesnius. Pasakysite, „na, matote, visur taip“. Bet kodėl toks požiūris mūsų valstybėje turi būti norma? Juk būtent giliai įsišaknijusi socialinė nelygybė, turtinė atskirtis dažnai yra įtampos, socialinių neramumų ir nusikaltimų, demokratijos silpnėjimo ir žmogaus teisių pažeidimų šaltinis. Būtent dėl tokio požiūrio iš Lietuvos išvyko tiek daug žmonių, kuriems čia buvo sunku išgyventi.
Nesakau, kad rauda ir ašaroja visi. Sakau, kad grėsmių akivaizdoje tie, liejantys ašaras, galėtų suvokti savo pilietinę atsakomybę – ir tai, kad dažnai už savo verslo sėkmę jie turėtų būti dėkingi visuomenei. Viena iš tokios atsakomybės formų yra sutikimas ir noras mokėti didesnius mokesčius.
