Beveik visuomet pasisakymai apie valstybės tarnybą viešojoje erdvėje yra neigiami. Politikai mėgsta, kalbėdami apie ją, vartoti frazes „mažinti“, „efektyvinti“. Regis, valstybės tarnybos įvaizdis vis dar artimas sovietiniam, kuomet visi privalėjo dirbti ir todėl darbo vietų skaičius buvo išpūstas, o funkcijų atliekama daug mažiau nei dabar. Tačiau realybė tokia: valstybės tarnyba nepatraukli ne tik dėl mažų atlyginimų. Dažnai – ir dėl darbo krūvių, kurie labiausiai paliečia tas institucijas, kurios siekė geriausiai „optimizuoti“ savo išteklius darbuotojų sąskaita.
„Optimizacija“ ir „efektyvumas“ valstybės tarnybos atveju dažniausiai reiškia ne funkcijų atsisakymą, bet jų dauginimą. Suprantama, papildomų lėšų ir daugiau žmonių šioms funkcijoms atlikti neskiriama.
Didinant funkcijų kiekį, tačiau nesamdant papildomų darbuotojų, neskiriant papildomų lėšų, darbo apimtys didėja, o atlyginimai lieka nepakitę.
Pagal galiojantį Valstybės tarnybos įstatymą, priedai už papildomą darbo krūvį gali būti skiriami laikotarpiui iki vienerių metų, o tuomet laikoma, kad padidėjęs darbo krūvis tapo nuolatiniu. Kaip tai atrodo praktikoje? Padidėjus darbo krūviui dėl papildomų funkcijų ir vis augančių paklausimų bei interesantų srautų, priedai už tokius krūvius yra arba iš viso neskiriami, vietoje to papildomus krūvius priskiriant pareiginėms funkcijoms (pavyzdžiui, vis populiarėjantiems konsultavimais telefonu), arba skiriami ribotam laikotarpiui, siekiant, kad funkcijos netaptų nuolatinėmis.
Kita problema, su kuria susiduria valstybės tarnautojai – aiškiai normuoto darbo krūvio nustatymo trūkumas. Dauginant funkcijas ir nekeičiant darbų atlikimo terminų, ilgainiui valstybės tarnautojų darbo krūvis tampa toks, kad, norint nepažeisti terminų, tenka dirbti viršvalandžius. Už kuriuos dažniausiai nėra mokama: laikoma, kad darbas turi būti atliekamas darbo laiku.
Valstybės tarnautojams papildomi darbo krūviai paprastai yra skiriami su jais nederinant ir neatsiklausiant jų pozicijos. Atsisakyti papildomo darbo krūvio ir už jį mokamo priedo – jei toks išvis yra mokamas – galimybės dažniausiai nėra.
Ypač dažnai skirti papildomus krūvius nederinus su darbuotojais linkstama tuomet, kai padidinamas atliekamų funkcijų skaičius, už kurių atlikimą neketinama mokėti. Prie tokios situacijos prisideda ir Seime leidžiami teisės aktai, kuriais dažnai siekiama padidinti funkcijų skaičių neskiriant tam lėšų. Taip pat – ir vadovai, kurie vengia atsisakyti atlikti deleguotas funkcijas dėl darbuotojų ir lėšų stygiaus.
Kita vertus, vadovai nėra spaudžiami priešintis neatlygintino valstybės tarnautojų darbo krūvio didinimui. Taip yra dėl to, kad tradicijos konsultuotis su valstybės tarnautojų profesinėmis sąjungomis nėra. Galiausiai – ir dėl pačių valstybės tarnautojų profesinių sąjungų silpnumo.
Valstybės tarnautojai, ypač dirbantys institucijose prie ministerijų, ministerijose streikuoja labai retai, todėl jų nuošalėje palikti nebijoma, kai sprendžiami atlyginimų kėlimo klausimai ar kiti su valstybės tarnyba susiję klausimai.
O profesinės sąjungos silpnos ir dėl valstybės tarnautojų baimės: pasipriešinus vadovų ar aukštesnių pareigūnų (pavyzdžiui, ministrų) planams, jie gali būti nepagrįstai atleisti arba jiems nebus skiriami priedai. Dar labiau valstybės tarnautojų profesines sąjungas turėtų susilpninti planuojami valstybės tarnybos sistemos pakeitimai, kurie padidins vadovų galias nustatant atlyginimus.
Valstybės tarnautojų, pareigūnų darbo krūvio problemos yra nuolat ignoruojamos, kaip ir faktas, kad jų neišspręstų vien atlyginimų didinimas.
Norėtųsi, kad kalbant apie valstybės tarnybos „optimizavimą“ ir „efektyvinimą“ ar „valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimą“ politikai neapsiribotų vien tik šiais burtažodžiais, bet ir aiškiai nurodytų: kas veikia neefektyviai, kaip etatų sumažinimas paveiks kitų valstybės tarnautojų darbo krūvį, ar nuolat „efektyvinimais“ didinamas darbo krūvis atitinka higienos normas.
Šios problemos aktualios visiems dirbantiesiems, ne tik valstybės tarnautojams. Tačiau valstybės tarnyboje jų ignoravimas – įsisenėjusi liga. Nepanašu, kad dabartinė Vyriausybė turėtų kokią nors kitokią valstybės tarnybos viziją, išskyrus „valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimą“. Nepanašu, kad turėtų ir gebėjimų bei noro spręsti krūvių valstybės tarnyboje problemą.
Ką daryti, kad valstybės tarnautojų balsas būtų išgirstas? Valstybės tarnautojų profesinėms sąjungoms vertėtų aiškiau kelti ir formuluoti problemas, su kuriomis susiduria valstybės tarnautojai. O patiems valstybės tarnautojams aktyviau įsijungti į profesinių sąjungų veiklą ir pareikalauti iš Vyriausybės aiškios valstybės tarnybos vizijos ir orumą atitinkančių darbo standartų: kad apie valstybės tarnybą būtų kalbama ne tik „mažinimų“, „efektyvinimų“ ir „optimizavimų“ terminais.
