Kalbėsiu apie socialdemokratus. LSDP buvo įkurta 1896 metas ir atkurta 1989 metais. Jos veiklos tikslas – ginti neturtingų žmonių, tokių kaip smulkūs verslininkai, samdiniai, bedarbiai ir t. t., interesus.
Apibendrintai toliau juos vadinsime neturtingaisiais. Atkurtos partijos pirmininku tapo prof. Kazimieras Antanavičius. O LSDP ideologinis veiklos pagrindas buvo apibrėžiamas šiais vienodo politinio svorio žodžiais: laisvė, solidarumas ir socialinis teisingumas. Ir tie žodžiai tapo partijos programos stuburu. Bet norint įdiegti tokią programą (kaip ir bet kurią kitą) reikalinga stipri politinė jėga. Socialdemokratų gretos 1990 metų Seime buvo negausios. Jie turėjo tik 9 Seimo narius, kurių žodis tuometiniame Seime buvo negirdimas, todėl LSDP vadovai ieškojo būdų, kaip LSDP padaryti valdančiąja partija. Tuo tarpu atskilusi nuo Maskvos Lietuvos komunistų partija pasivadino LDDP, turėjo Seime daugumą ir pareiškė, jog ji – tai dar viena socialdemokratų partija. Tuo metu LDDP reitingai jau buvo pradėję smukti, o LSDP augti, Todėl LSDP vadovai svarstė dvi galimybes:
1.Nedelsiant jungtis su LDDP ir tapti valdančiąja partija, arba
2.Laukti, kol LDDP reitingai žymiai nukris, o LSDP žymiai išaugs dėl jos įdirbio ginant neturtingųjų interesus. Tada dalyvauti ateinančiuose Seimo rinkimuose kaip savarankiška kairioji politinė jėga, tikintis žymiai geresnių rezultatų.
Aš, kaip LSDP buvęs pirmininkas, buvau prieš jungimąsi, bet valdybos dauguma palaikė tuometinio LSDP pirmininko poziciją. 2001 metais abi partijos susijungė po LSDP vėliava ir tapo partija, kuri Seime turėjo daugumą ir galėjo priimti socialdemokratinius sprendimus: perkelti pagrindinę mokesčių naštą nuo samdomųjų pečių ant darbdavių pečių. Reikėjo iš esmės keisti mokesčių politiką, įvedant progresinius pajamų mokesčio tarifus, o į pajamas įskaityti visas gaunamas pajamas, kaip antai dividendus, tantjemas, pajamas už turto nuomą ir t. t. Reikėjo įvesti turto mokestį, brangaus turto įsigijimo mokestį, pakelti pelno mokestį iki ES standartų.
Tačiau pasirodė, kad daugumos buvusios LDDP narių socialdemokratinės pažiūros tėra tik iliuzija, nes buvo nueita liberalų pramintu takeliu: paremtas stambus verslas, manant, kad turtingesnis verslininkas bus dosnesnis tiems, kurie vykdo tą verslą. Deja, dažnas mūsų verslininkas gautą pelną panaudoja prabangos objektų pirkimui, o ne savo darbuotojų skatinimui.
Galima daug kalbėti ir apie pensijų sistemą, švietimo problemas, gaunamus atlyginimus ir t. t. Tačiau ir iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad visos buvusios socialdemokratų (ir ne socialdemokratų) vyriausybės puoselėjo laisvę, o visuomenės solidarumas ir socialinis teisingumas joms menkai rūpėjo. Argi galima vadinti vyriausybes socialdemokratinėmis, jei jų valdymo laikais socialinė atskirtis ne tik nesumažėjo, bet net išaugo. Taip atsitinka tik vykdant liberalią politiką, kurią ir vykdė LSDP vyriausybės.
Ir tai neturi stebinti, nes susijungusių partijų pirmininkas a. a. Algirdas Brazauskas socialdemokratiją apibūdino taip: „socialdemokratija – tai tas pat liberalizmas, tik iki tam tikro laipsnio“. Taip suprasdamas socialdemokratiją A. Brazauskas parodė, kad jis pats nėra joks socialdemokratas, todėl sieti dabartinę LSDP su A. Brazausko vardu nederėtų. Todėl natūralu, kad socialdemokratinių pažiūrų rinkėjai nusisuko nuo tokios „socialdemokratijos“ ir pasirinko kitas partijas.
Kas gi laukia šios dienos socialdemokratų? Aš turiu galvoje LSDP, o ne LSDDP. Pastarieji atskilo nuo motininės partijos ne dėl ideologinių priežasčių, dėl kurių jie galėjo diskutuoti partijos forumuose ir ten ginti savo vertybes. Bet jie to nedarė, o pasirinko durų trankymo metodą. LSDP jau buvo patyrusi du tokius atvejus, tačiau atskilusiems LSDP nariams nepavyko sukurti naujos stiprios kairiosios partijos. Ar ne toks likimas laukia ir LSDDP, kurių vadovai – tai buvusios LDDP funkcionieriai? Naujausieji „Vilmorus“ tyrimai rodo apie LSDDP nepopuliarumą rinkėjų tarpe. Rinkėjai paprastai nepasitiki maištininkais. Ypač tais, kurie sukelia maištą ne dėl partijos ideologijos, o daugiau dėl noro išsilaikyti gerai finansuojamuose postuose.
Dabar jaunų jėgų vairuojama LSDP pateikė savo bendrąją programą. Ji apima visas vidaus ir užsienio politikos sritis. Kitų partijų bendrosios programos irgi daug žadančios. Kiekvienos iš šių programų teiginiams įdiegti gali prireikti ne vienerių metų. Bendrosios programos dėl savo abstraktumo įdomios politologams ir tiems politikai neabejingiems piliečiams, kurie sugeba jose matyti partijos veiklos kryptį. Partijų bendrosios programos įdiegiamos per Vyriausybės programas, kuriose matyti konkretūs praktiniai žingsniai ir partijų siūlomi prioritetai, todėl šios programos yra nepalyginamai įdomesnės ir konkretesnės.
Rinkėjai turi vertinti LSDP kaip tvirtai besilaikančia duotų pažadų partiją. Tuo keliu einant galutinai atsistatys LSDP prestižas ir ji bus pripažinta rimčiausia kairiąja partija ir vienintele politine jėga, kuri atstovauja neturtingųjų interesams. T. y. tų žmonių, kurių problemoms abejingos visos dešiniosios partijos.
Todėl LSDP reikėtų parodyti, kad jos siūloma vyriausybės programa yra pranašesnė už kitų partijų atitinkamas programas, nes ji didina tautos solidarumą, didina socialinį teisingumą ir mažina socialinę atskirtį. O kad visuomenei nekiltų klausimų, kada tai bus įdiegta, LSDP turi nustatyti tų darbų seką laiko skalėje, kad kiekvienas rinkėjas ją matytų ir žinotų, kurie darbai bus įtraukti į pirmųjų metų vyriausybės programą, ir kurie darbai laukia vyriausybė
Rinkėjas turi žinoti ir tuos pagrindinius asmenis, kurie vadovaus ministerijoms. Kitaip sakant, socialdemokratams derėtų jau dabar paskelbti šešėlinį Ministrų kabinetą, kad rinkėjai galėtų įvertinti būsimų ministrų dalykines ir asmenines savybes. (Tikėtina, kad LSDP savo gerbėjų gretose turi pakankamai personalijų, galinčių jau šiandieną sėsti į ministro krėslą). Tada rinkėjas jau prieš rinkimus žinos, ko galima laukti iš naujosios vyriausybės ir negalės socialdemokratų kaltinti apgavyste. Bet yra būtina sąlyga: kad taip įvyktų, tai rinkėjai turi vertinti LSDP kaip tvirtai besilaikančia duotų pažadų partiją. Tuo keliu einant galutinai atsistatys LSDP prestižas ir ji bus pripažinta rimčiausia kairiąja partija ir vienintele politine jėga, kuri atstovauja neturtingųjų interesams. T. y. tų žmonių, kurių problemoms abejingos visos dešiniosios partijos.
Bet neatmestina tikimybė, kad LSDP naujajame Seime neturės daugumos, tada reikės arba ieškoti koalicijos partnerių, su kuriais sutarti dėl pagrindinių programinių nuostatų, arba atsisėsti opozicijai skirtose Seimo kėdėse siūlant Seimui tautos solidarumą ir socialinį teisingumą įtvirtinančius įstatymus. Ir… ruoštis sekantiems rinkimams.
Ir vienu, ir kitu atveju atsiras didelė tikimybė, kad prarasta iliuzija pavirs realybe, jei ne po šių, tai po kitų rinkimų į Seimą.
