Minimali mėnesinė alga (MMA) užstrigo Trišalės tarybos ginčuose. Vyriausybė, profsąjungos ir darbdaviai niekaip nesuderina pozicijų. Trišalė taryba nesugeba pasiekti sutarimo tarp darbdavių ir darbuotojų, nes prarasta pusiausvyra tarp šių organizacijų.
Turime pripažinti vieną paprastą dalyką – Vyriausybė yra vienas didžiausių darbdavių Lietuvoje, todėl tikėtis, kad Trišalės tarybos rėmuose vyriausybės atstovai bus dirbančiųjų pusėje – naivu. Didelė dalis valstybės tarnautojų, kultūros darbuotojų, pedagogų, medikų ir kitų biudžetinių įstaigų darbuotojų uždirba minimalų arba tik nedaug didesnį nei minimalų atlyginimą. Bet koks minimalaus atlyginimo kėlimas apnuogina realybę – Valstybė pati žmones stumia į skurdą nesugebėdama mokėti oraus atlygio.
Verslas jau seniai suprato, kad, jeigu nemokės didesnių atlyginimų – neturės darbuotojų. Jau dabar pastebimas kvalifikuotų darbuotojų stygius įvairiose verslo šakose. Tačiau kalbant apie biudžetines įstaigas, šis dalykas negalioja – įstaigos vadovas negali net labai gerai dirbantiems darbuotojams padidinti atlyginimo, nes dažniausiai neturi tam lėšų. Ir taip viskas kaip užburtame rate.
Esame antri nuo galo pagal mokamą minimalią algą
Šiek tiek statistikos. Liepos mėnesį paskelbti naujausi „Eurostat“ duomenys rodo, kad esame antri nuo galo pagal mokamą minimalią algą – mus „lenkia“ tik Bulgarija, kur minimali alga yra 260 eurų. Lietuvoje minimali alga nuo 2018 m. sausio pirmos – 400 eurų. Lenkijoje minimali alga siekia 500 eurų, Latvijoje – 430 eurų, Estijoje – 500 eurų.
Pagal vidutinį atlyginimą taip pat atsiliekame nuo daugelio šalių ir lenkiame tik skurdžiausias ES šalis, tokias kaip Rumuniją ir Bulgariją. Tuo tarpu prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje didėjo gerokai ženkliau nei algos ir pensijos, todėl perkamoji galia mūsuose yra net keturgubai mažesnė nei išsivysčiusiose Europos šalyse ir žemesnė už bulgarų ir rumunų.
Akivaizdu, kad Lietuvoje per eilę metų tarp politikų yra susiformavęs požiūris, kad investicijos į žmogų yra „mažai atsiperkančios“, tai rodo daugelio tyrimų ir statistikų rezultatai- mes esame paskutiniai arba vieni iš paskutinių visoje ES. Kad ir dar vienas nesenas pavyzdys – pagal bedarbių skurdo rizikos rodiklį taip pat esame vieni iš „lyderių“ – antri nuo galo visoje ES. Ties skurdo rizikos riba gyvena 60,5 proc. Lietuvos bedarbių. Tai yra tiksinti bomba. Ar dėl to ką nors esmingo darome? Tikrai ne.
Tačiau visada reikia ieškoti sprendimų, kaip pagerinti socialinį dialogą. Viena iš tokių galimybių – šalia Trišalės tarybos kurti Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) prototipą Lietuvoje, kuris į diskusiją dėl darbo santykių ir su jais susijusių socialinių ir ekonominių sąlygų įtrauktų daug platesnį ratą socialinių partnerių.
Šis modelis yra plačiai paplitęs kitose Europos sąjungos šalyse. Tokiame formate dalyvautų ne tik darbuotojų ir darbdavių atstovai, bet ir kitos suinteresuotos grupės – vartotojai, jaunimo atstovai, daugiau darbuotojų ir darbdavių organizacijų.
Konstruktyvaus dialogo tarp profsąjungų ir Vyriausybės – nėra. Deja, bet darbuotojai pastaruoju metu daug dažniau renkasi į mitingus, nei profsąjungų atstovai pakviečiami į Vyriausybės ar Seimo rūmus kalbėti apie darbuotojas opias problemas.
EESRK modelis galėtų būti naudingas, kadangi šis komitetas galėtų pateikti subalansuotą ir plačiai išdiskutuotą nuomonę Seimui ir tai pačiai Trišalei tarybai. Dabar Seimą pasiekia įvairių organizacijų, tame tarpe ir neregistruotų lobistų, siūlymai, prašymai ir subjektyvios nuomonės. Turėdamas tokį komitetą, Seimas panašiai kaip Europos Parlamentas, galėtų tikėtis, kad politikams bus pateiktas suderintas ir visiems socialiniams partneriams priimtinas sprendimas.
Vieną kartą turime suprasti, kad šiandieniniame pasaulyje neegzistuoja tik vienas sprendimas dėl minimalaus atlyginimo, ar tik vienas sprendimas dėl darbo laiko prekybos tinkluose. Vienų darbuotojų grupėms reikia daug didesnės apsaugos ir detalesnio darbo santykių reglamentavimo, kitoms – reglamentavimas gali būti ir liberalesnis.
Teisingi sprendimai gali būti priimami tik tada, kai visos pusės ne tik sėdės prie vieno stalo, bet ir turės galimybes išsakyti savo argumentus, į kuriuos bus įsiklausyta.
Lietuvoje taip pat turi keistis požiūris ir valstybės valdyme daugiau dėmesio sprendimų priėmime skiriant socialiniam aspektui. Mūsų politika iki šiol eko-socialinė, nors sėkmingose valstybėse sprendimų priėmimo modelis yra priešingas – pirmiausia galvojama apie socialinį aspektą, o tada tik apie ekonominį.
Mes turime labai daug gerų ekonomistų, kurie gali tiksliai sumodeliuoti Lietuvos ekonomikos ateitį, tačiau socialinio teisingumo stygiaus kamuojamoje šalyje turime daug daugiau kalbėti ne apie konkurencingumo didinimą ar BVP augimo perspektyvas, o apie tai, kaip vieni ar kiti sprendimai įtakos darbo rinką ir socialinę padėtį Lietuvoje.
Politikę galite sekti 
